Prietemoj, nakties ramybėj, čaižiai telefonas nuskambėjo.
Ji žinojo, laukė šio skambučio, tepažvelgus vėl atgal padėjo.
Įkvėpė gal kartą, tik giliau. Atsiduso veidą prisidengus.
Nepanorus taikstytis, kentėt, – ji viskam jau pasirengus...
O jis nepailsdamas skambėjo. Net be pauzių, nieko nesuprato.
Kad pavargus turi ji išeiti iš to nuoskaudų, pažeminimų rato.
Laukė ir prie lango ji stovėjo – tai egzaminas, patikrinimas valios.
Pagaliau nutilo jis užpykęs... Praskaidrėjo veidas jos išbalęs.
Neskubėdama, valingai ir tvirtai į balkoną išdidi išėjo.
Pirmąkart kvėpavosi ramiai. Pirmąkart save ji nugalėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2009-01-22 09:58:27
Galetep,- visai nežeidžia, bandykit taikliau..
Vartotojas (-a): galėtep
Sukurta: 2009-01-22 09:39:25
Tai eiliuota proza ar?...
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-21 17:41:34
stipri nuotaika. Prikabino nuo pat pirmos eilutės :D
Anonimas
Sukurta: 2009-01-21 14:35:22
Sutinku su Karile...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-01-21 12:39:59
labai atvirai išreikšta mintis
ieškokit metaforinės raiškos
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2009-01-21 12:02:33
Kaži telefonas buvo stacionarus ar mobilus? :D