Prietemoj, nakties ramybėj, čaižiai telefonas nuskambėjo.
Ji žinojo, laukė šio skambučio, tepažvelgus vėl atgal padėjo.

Įkvėpė gal kartą, tik giliau. Atsiduso veidą prisidengus.
Nepanorus taikstytis, kentėt, – ji viskam jau pasirengus...

O jis nepailsdamas skambėjo. Net be pauzių, nieko nesuprato.
Kad pavargus turi ji išeiti iš to nuoskaudų, pažeminimų rato.

Laukė ir prie lango ji stovėjo – tai egzaminas, patikrinimas valios.
Pagaliau nutilo jis užpykęs... Praskaidrėjo veidas jos išbalęs.

Neskubėdama, valingai ir tvirtai į balkoną išdidi išėjo.
Pirmąkart kvėpavosi ramiai. Pirmąkart save ji nugalėjo...