Aidas atklydo į salą nuo laivo.
Kas jį čia atnešė? Kodėl jį sukūrė?
Balsai ar medžiai? Ar lemti rankos laiko?
Besirisdamos krantu smiltys atsako.
Glaudi šilumą tarp dulkės ir gyvybės...
Tiek bendra jose mato šventas žmogus.
Amžiną neša jos neramybę,
Bet siekiai artėja, ir laikas slaugus
Glosto judėjimo prašantį vėją.
Tik kas jam pasakė, ko reikia prašyt?
Ar jis gimė žinodamas, ko čia atėjo?..
O gal sutikęs Tave, nebijojo klausyt
To, ką išgirsta visi.
Tačiau smiltys ritasi, sustoti nemoka.
Svetimas aidas tapo daina.
Tiek daug klausimų liežuviais mums šoka,
Bet atsakyti mums reikia, o klausti – tada!
Taip aš atsakau už mus visus –
Teiskit, skandinkit, iškelkit kaip Dievą –
Nesvarbu, nepakeisim to, kas nežus,
Jei atsimerkti dar mokam.
Išvydęs Tave aš supratau – Visatos esybės klijus.
Akmuo prie planetos, metalas prie kūno,
Kaip siūlas prie siūlo – gimsta drabužis,
Išklausantis aidą –
Taria Lemtis: aš esu Meilė.