Su Vincu Kudirka

Santrauka:
- Kalbėk, Pranuci. Kol dar gali - kalbėk. Kad ir iškreipta burna, bet ji sava. Ir patikėk -su ja tokia būti patogiau, negu ąžuole.
IX

       - Sulok, Kandžiuk!  Čia galima. Čia ne ligoninė. O ir aš jau drūtas kaip ridikas ar Arūno Valinsko cibuliai. Sulok gi, - prašau, - ir iš tiesu, nuotaika tokia bjauri, kad nors užšok ant Gedimino kalno ir vilku sustauk: į sausio 16 –ąją išėjo savi prieš savus.
     Kandžius sukruto, suurzgė, suvizgino uodegą, o aš net užmirštu, kad Naujininkuose jis tikras, realus, paglostomas. Gi ten, būnant Santariškių ligoninėje – įsivaizduojamas, atsimenamas, turimas mintyse kaip dukart du. Tačiau nepaisant to, man neatrodo, kad jis apie Santariškes žino mažiau, negu aš. Žmona, išgirsdama mus bekalbant, tik palinguoja galva ir net nepabara, niekus tauškiant - supranta, kad parvažiavus iš Santariškių 513-tos palatos, kur koridoriuose važinėja dviratės karietos su užrašais NERVAI, normaliu psichu nebūsi. Būsi aukštesnis, peraugęs normalų. O ten Arūno Valinsko vardas - pavardė, sakyčiau, kibirkščiuoja kaip grindiniu šuoliuojančio žirgo pasagos. Jeigu tik garsiau, šaižiau sukaukia automobilis, žiūrėk, ir „pabyra“:Arūnas su policija į seimą važiuoja (ar grįžta namo). Ir ligoniai puola prie lango pamatyti, atrodytų, visai ne įdomų reginį,
    Man –lengviau. Lova prie lango ir belieka tik kojas nuleisti ir jaukiai atsiremti į plačią  palangę. Toks sujudimas dažniausiai bevaisis. Nė karto nemačiau, kaip atrodo į darbą ar iš darbo važiuojantys Seimo pirmininko, antro pagal pareigas valstybė asmens, ir jo palydos automobiliai. Bet kokį didesnį triukšmą kelyje, išgirdus automobilių kauksmą, priimdavome už gryną pinigėlį ir visuomet apsigaudavome: Seimo pirmininkas pravažiuodavo retai, sako, du kartus per parą - vieną kartą nuo Žaliųjų ežerų ir Balsiu pusės, kitą kartą atgal, kur kažkur Kryžiokuose turi apartamentą. Bet tiesą sakant, anokie čia tokie praradimai. Ligoniams pravartu judėti. Tai lyg priežastis labiau sukrusti, kas, kaip sakoma  - į sveikatą. O štai mano susitikimas pro ligoninės langą , sakyčiau, vertas užrašų ir kantrybės juos paskaityti.

     Negavęs laukto reginio atgal nuo palanges neatsitraukiau. Panūdo atidžiau pasidairyti ir girdžiu: bumbt! bumbt!
    Dairausi ir ne ką suvokiu:
     -  Labas, - girdžiu.
    Ir tuomet suašarotų akių regėjimą nuleidžiu žemyn ir...  o! stebukle! Vincas!
    Įsitaisęs tarp dviejų vertikaliai pastatytų ąžuolo kamblių, Vincas, įsikibęs sauja į virvę, tik - truk! Ir matau, kaip jautriai virš jo galvos virpteli varpas, o iš ten vėl – bumbt! Ir neliko abejonių - tarp dviejų ąžuolų, įsikibęs į virvę, JIS, Vincas Kudirka. Viršum jo galvos lyg varpinė ir neabejotinai varpas. Visas reginys, deja,  medyje - ir Vincas, ir varpas. Parašiau „deja“, bet tai nereiškia, kad tokių reginių nereikia. Reikia, Ir dar kaip! Nepaisant, kad ataidėjęs Jeruzalės  bažnyčios Varpo gausmas nepalyginamai stipresnis, galingesnis, negu Vinco Kudirkos varpo, esančio čia pat, po ligoninės langais.

    - Sakau, sveikas, - vėl girdžiu ąžuolinį Vincą ir iš jo atsiminimų: - Seniai jau buvome susitikę. Dar anais laikai, kai sovietmetis. Prisimeni?
    „Žiūrėk tu man!, - nusistebiu mintyje ir jau žiodamas paralyžiaus iškreiptą burną:

                                   Sveikas, Vincai!
                                   Nežinau – kodėl?
                                   Bet man nelinksma žiūrint į tave -
                                   Kalėdos jau čia pat
                                   Sustojo laikas-
                                   Nei pirmyn, nei atgalio.
                                   Nešioja seniai dovanas.
                                   Ir man ligos nepagailėjo
                                   O tu vis - bumt! Ir bumt!
                                   Apleisti varpo negali

     Pradžioje pagalvojau, kad gal savo poeziją į mano sąmonę transformuoja Vidinis, bet – ne! Šunelis jaustų jį, jie irgi draugai. Ir svarbiausia, kad taip kalbėdamas jaučiu sieloje peršulį. Žodžius skauda. Ir tai faktiškai reiškia: savi savus  muša.
    - Kalbėk, Pranuci. Kol dar gali - kalbėk. Kad ir iškreipta burna, bet ji sava. Ir patikėk -su ja tokia būti patogiau, negu ąžuole. Bet, ačiū die, ir už tai. Ir nemanyk, kad p. Artūrui Valinskui pavydžiu. Šauniai važiuoja...
     Bet  man svarbiau, ką AŠ galiu pasakyti. Klausyti visuomet suspėsiu, o  čia toks lyg  jausmų proveržis:          

                                     PAKLAUSK, ar girdi kas -
                                     Va, koks gražus iškrito sniegas!
                                     Tik vienas jis, Dievo valia,
                                      Prie tavo varpo.
                                      Net aš žvelgiu iš penkto aukšto,
                                      Klajodamas akim
                                      Kur Santariškių varnos skraido,
                                      O tu vis bumt! ir bumt!
  
     - O ką paliko daryti? Ir ką galiu padaryti, kai medžiu surištas? Kai medyje. Iš tokio neištrūksi, nepabėgsi. Ąžuole „įkurdino“. Įkalė. Kaip nori sakyk O jis, šis medis nepaprasto drūtumo. Taigi ąžuolas, - dejuoja Vincas. Bet aš be užuojautų:
                                        
                                        Klausausi ne tavęs,
                                        Klausau, kaip vaikšto kraujas
                                        Ir pastuksena nelinksmai širdis -
                                        Šalia štai ponas Juozapaitis -
                                        Jis irgi be armonikos -
                                        Ne kojomis po žemę -
                                        Šonkauliais po lovą vaikšto.
                                        O tu vis bumt! ir bumt!

     Vincas, pasiūbuodamas varpo šerdį, dar kažką norėtų kalbėti, bet neleidžiu:
     - Nustok bumbsėti, Vincai.
    Tuokart prie langų, net iš koridoriaus subėgdami, vėl puola ligoniai žiūrėti, kaip p. Seimo pirmininkas važiuoja į darbą, iš jo ar dar kur. Negi šį kartą iš tikrųjų Jis?
Bet- ne!. Vėl apsirinkama
O tuomet  jau aš iki pabaigos.

                                       Tegu pailsi ąžuolas
                                       Ir išskobtas iš jo paminklas -
                                       Atgal į ąžuolyną nesugrįš---
                                       Tačiau jeigu manai išlikt Vincu Kudirka,                          
                                       Tai tik ne čia,
                                       Prie ligoninės -
                                       Pirmyn į Seimą, nosies tiesumu,
                                       Aplenkdamas Valinską.
                                       O Varpas pats
                                       Laimingą lemtį sugaus.

                 Iš"Santariškių Kalėdų"
Pelėda

2009-01-20 10:33:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2009-01-20 12:53:15

- Sulok, Kandžiuk! Čia galima. Čia ne ligoninė. O ir aš jau drūtas kaip ridikas ar Arūno Valinsko cibuliai. Sulok gi, - prašau, - ir iš tiesu, nuotaika tokia bjauri, kad nors užšok ant Gedimino kalno ir vilku sustauk: į sausio 16 –ąją išėjo savi prieš savus.

...Staugk, GELEŽINI VILKE, STAUGK ... Lietuvos skausmą staugk nuo GEDIMINO KALNO...LABAI

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2009-01-20 12:45:58

Sakote savi savus?
Kaži, kiek iš tų langų daužytojų buvo savų? O kiek paauglių nemąstančių ir nenorinčių mąstyti? Kiek tokių, kurie net nelabai lietuviais gali būti pavadinti?
Kaip niekada šiandiena reikia Vinco varpo.

Anonimas

Sukurta: 2009-01-20 11:52:29

"normaliu psichu nebūsi" ;)

Anonimas

Sukurta: 2009-01-20 11:30:38

Atsikeliu ryte, į rankas puodelį arbatos ir į Žalią žolę, pas Pelėdą į svečius.

Išties čia jau kaip įprotis, kaip noras vėl pasižiūrėti dar vieną naują serialo seriją.

Vasarą skaičiau knygą apie daktarus, o štai dabar kita pusė.

Ačiū.

Sėkmės ir sveikatos.