* * *
Ne, ne pasąmonėj sapnų,
O paprasčiausiai atmintyje
Veidai jau užmirštų draugų
Su ilgesiu kaskart atgyja...
Paguodos nesakyti žodžiai.
Gailėta trupinėlio jausmo.
Skubėta, praeita pro draugą.
Nepastebint akyse skausmo.
Kiek prarasta, jau supratau, –
Širdies, matyt, nebuvo šauksmo.
Kitiems padėt nesugebėjau,
Net dovanot lašelį džiaugsmo.
O laikas atmintį užpusto...
Nebėr kelių – kartoji vardą.
Pajunti gėdą, – kur tu, jūs!
Tas pat kaip ir kalbėti maldą.
Tarp praskubėjusių dienų
Taip pavėluotai tesuprantam,
Kad buvo savas jis, brangus,
O kuo pakeisti, neberandam...
Net giminių, kol laukia, tiki,
Vis aplankyt nesusiprantam.
Tik atsisveikinimui amžinam
Atnešt krepšelį laiko randam...
* * *
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-20 15:45:42
Nuosekliai prieita iki moralo, iki išrišimo. Kažkodėl labai patraukliai šitaip išdėstyti posmai atrodo. Tekstas juose - nelabai: daug tuščiažodžiaujama, pilstoma vis apie tą patį, vis klišėmis. Pragryninkit - du posmai geri išeis.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-01-20 12:33:49
Savęs apgailestavimas, o jeigu...
Man nelabai.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-20 09:49:31
nuoširdus, išgyventas, patiko...