*  *  *  
                Ne, ne pasąmonėj sapnų,
                O paprasčiausiai atmintyje
                Veidai jau užmirštų draugų
                Su  ilgesiu kaskart atgyja...

             Paguodos nesakyti žodžiai.
             Gailėta trupinėlio jausmo.
             Skubėta, praeita pro draugą.
             Nepastebint akyse skausmo.

                Kiek prarasta, jau supratau, –
                Širdies, matyt, nebuvo šauksmo.
                Kitiems padėt nesugebėjau,
                Net dovanot lašelį džiaugsmo.

             O laikas atmintį užpusto...
             Nebėr kelių – kartoji vardą.
             Pajunti gėdą, – kur tu, jūs!
             Tas pat kaip ir kalbėti maldą.

                Tarp praskubėjusių dienų
                Taip pavėluotai tesuprantam,
                Kad buvo savas jis, brangus,
                O kuo pakeisti, neberandam...

             Net giminių, kol laukia, tiki,
             Vis aplankyt nesusiprantam.
             Tik atsisveikinimui amžinam
             Atnešt krepšelį laiko randam...

              
                *  *  *