Burnoje vandens skonis.
Aptrupėję pečiai sugeria nualintas sutemas ir leidžia prieš saulę išdžiūti marškinių sagoms.
Tarp suglamžytų, pageltusių popierių, rankraščių,
Tarp užbrauktų žodžių ir juodų rašalo dėmių
Ryškėja tuštumos –
Dykumos, kur vis dar tilsta balsai
Ir į duslias žemumas žmonės leidžiasi, užpustomi smėlio, dulkių ir laiko
Ten tavo plaučiai
Dar alsuoja,
Dar sėda dulkės, kurias bandau užkloti marškiniais..
Burnoje vandens skonis,
Kurio dar niekada nejaučiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-18 16:17:09
troškulio malšinimas ...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-18 15:52:33
marškynių --> marškinių
užbaruktų --> užbrauktų
pluačiai --> plaučiai
Nebaigčiau daugtaškiu, nes mintį jūs baigiat - stipresnis įspūdis išliktų be jo.
Ketvirtoje strofoje nebekartočiau marškinių, nes ir be jų gerai.
Paštrichavimas, įsivaizdavimas. Visai neblogai perteikta.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2009-01-18 13:47:24
Kas čia norėta pasakyti tekstu, gal pasidalinti įspūdžiu paliktu perskaičius Kobo Abės romaną "Moteris smėlynuose"; kam kas užsifiksuoja, kam kas padaro įspūdį. labai jau kūniška, fiziologiška lyrika; yra klaidelių, jos labai stringa trumpame tekste blaško dėmesį.