Eilinę naktį sutiktas žmogus ir lieka eilinis...

  Tąnakt jis buvo kur kas stipresnis nei visą likusį gyvenimą. Ir jėgos skverbėsi ne iš nualinto kūno, bet iš elektringų  molekulių, ritmingai šokančių septyniasdešimtųjų tvistą ore. Drąsą paveldėjęs iš antros eilės prosenelio, jaunuolis ryžtingai judėjo pamirštos gatvės link. Šiaurinis vėjas, apsisiautęs žurnalinės gražuoles skara, garbanojo ir tiesino  herojaus šukuoseną, iškarpytą pigioje sostinės užkampio kirpykloje. Graži buvo šukuosena, tuščia – piniginė. Vakaro herojus šiurkščiais žingsniais mindė amžino poilsio sulaukusias, liūdno prospekto šaligatvio plyteles. Tuo pat metu jis bandė pagauti savo išraiškingą žvilgsnį, žinantį kelią tolyn. Pažaliavusi šviesoforo lemputė reiškė „eik! „ ir jos liepiamoji nuosaka taip pat žinojo kelią, vedantį neaprašytos gatvės link. Siose eilutėse dar neegzistuojančios gatvės... Čia skaitytojui gali kilti naivi intriga aplenkti autorių ir susikurti romantišką, siaurą gatvelę su besišypsančiais balkonais, laukiančiais žvirblių.

  Tuščia vieta Skaitytojo gatvei.

Tuščios gatvės neegzistuoja, nes kad ir kokia tuštuma jose slėptųsi, naktinis vagis su rožine pižama vis tiek ją suras ir apvoks. Nori sukurti tuštumą? Turi tuščių lapų?  Atmink, anksčiau ar vėliau ateis koks nors eseistas (be pižamos) ir apsinuogins būtent juose. Ir tik tam, kad įrodytų, jog tuštuma negali egzistuoti. O jei įvyks taip, kad jis pamirš ateiti, Aputis atsiųs žmogų su protezu vietoj kojos šiai gražiai, neegzistuojančiai tuštumai užpildyti.
  Herojus nebūna tuščias. Jis negeria šilto martinio. Jis gyvena nesukurtoj gatvėj ir kas rytą skutasi savo neatžėlusios barzdos likučius. Herojus statosi  iliuzijų rūmą, kuris kažkada jau buvo pastatytas ir sugriautas kitoje nesukurtoje gatvėje.  Nebūtina tapti kelininku, kad suprastum...

  Šiltas martinio butelis nebūna tuščias...