Jei nežinai apie ką rašyti, rašyk apie sniegą.

  Nes jis baltas. O tu, išbalęs nuo šalčio (o gal vakarykščio butelio grandams „Grand Cavalier“?), stypsai balkone. Didžiojoje gatvėje daug senų balkonų, kuriuose kažkada stovėjo jaunosios princesės ir svajojo apie jaunikį, ant balto žirgo.  Dabar baltieji žirgai neatjos, netgi baltos vėliavos nebeplevėsuoja. Jeigu karas – tai Afganistanas. Jeigu taika – ekonominė krizė. Nebeaidi Vilniaus gatvėmis Napoleono armijos maršas. O cirkui vieta senamiestyje rezervuota... Namai namučiai, kaip Varėnos grybai. Kartais (kranais, buldozeriais) ir juos nurenka. Bet tavojo balkono niekas nenuims, nebijok, jis prikabintas istorijoje. Princesės jį saugo, tarnai po juo nupjauna žolė ir pasodina vazoninių amarilių. Princai neatjos, nes nebus kur „pastatyti“ baltiesiems eržilams. Mat stovėjimo aikštelėse lošimo automatai. Kas nemėgsta lošti, tų žirgams surakina kojas. O tuomet (be nuvertėjusios kupiūros) – spynų meistrai neišgelbės. Ir balkonas nepadės, nes jis – baltas.
  Stebiu aplinką. Pralobusi panorama, kiek sumažėjęs televizijos bokštas, pilkšva mechanizuotų darbininkų masė... Radijui vietos akiratyje nėra, nes ausinukai kriokia virš 100db, o to nerekomenduoja nei ausų gydytojai, nei stomatologai. Bet svarbiausia, kad žmogus, stebėdamas balkono horizontus, nepastebi savęs. Keista. Tačiau Dievas nesuklydo kūryboje. Jeigu žmogaus akys būtų pajėgios pažvelgti į save,  žmonija dar viduramžiuose būtų išnykusi. O dabar gali to be happy, nes ten (už balkono ribų), tose baltose snaigėse tu neatsispindi. Galbūt ten draugas, turtingas dėdė ar koks Šapranauskas (su pigiu anekdotu miške), bet tik ne tu. Ir tau dėl to smagu, tauru, gera ... Džiugu.
  Ar meluoju? Ne, meluoja tik snaigės, kurios apsuka galvą (kaip penktadienio mergina iš nepigaus striptizo baro) ir žadėdamos gražų ir smagų skrydį į svajas – sudūžta rusiškoje sureikšminto praeivio kurtkėje. Bet aš naivus, tikiu sniegu. Mėgstu slidinėti ir gėdingai nugriūti. Jeigu nugriūnu pats, tuomet tampu angelu, šešėly piešiančiame sniege. O jeigu nusileisti ant žemės užsigeidžiu  Flylal  paslaugų dėka, tai nuvertėjusios kupiūros akimirkai įgauna tokia vertę, kad rankos drebulys kišenėje kitiems sukelia aitrų juoką. O vertė, kartu su kupiūromis ir išbalusiu sniegu, lieka lėktuve.
    Sninga. Ir ką padarysi, oro kondicionieriaus danguje nėra (kaip ir Žvagulio alaus). Jeigu šalta, tai tavo bėdos. Arti Kalėdos – bus šilčiau, išgersim kartu karšto vokiško gluckwein. O vėliau nukeliausim po XVI amžiaus vokiška  eglute, kur slėpsis kelios knygos apie visatos atsiradimą, lenkiškas Playboy ir keturių griovelių barzdaskutė (Senelis šaltis tvirtai tiki, jog subrendai). Tą akimirką sniegas liks už plastikinio Aluplast lango, o tu, sušilęs ir truputį sulenkėjęs, miegosi po egle. Kam tie Kalėdų seniai? Retorinis klausimas.
  Ech, balkone sniegas ne toks šaltas, kaip Havajuose, nes ten jį uždraudė.  O gaila, būtų įdomu pamatyti tave su gėlėtais apatiniais, nerangiai šokantį į Ramųjį vandenyną, kad sušilti. Bet nėra laiko sielvartui. Reikia pagaliau išeiti į kiemą, pačiupinėti tą, tarnų pasodintą, amarilį, įsėsti į snaudžiantį baltą žirgą ir nujoti kur nors toli, kur sniegas ne toks baltas. Na, tarkim, į Miškinio rudenį. Jo pastangų dėka:

„Šiandien taip elegantiškai sninga. “