Santrauka:
Šį eilėraštį parašiau savo vaikystės draugui Sauliui. Už nepamirštamas dienas tau ačiū. Susitiksim, kai nustos plakti žemė.
Leisk tau nupiešti aušrą
Ir rasą pievų žolėse,
Dar ilgą gelsvą kasą,
Geltoną pienę plaukuose.
Ar dar prisimeni girias,
Kurias basi išbraidėm?
Ten sėmėm rytmečio šviesas,
Pabudinom mes svietą keltis.
Prikėlėme iš miego žoleles,
Su medžiais vėjuos palingavom.
Bėgiojom basomis ryte,
Su saule padainavom.
Dabar tik guolis pamišky teliko,
Kur miega jaunos dienos,
Prisiminimai, stūksą atminty,
Sustirę baltosios ražienos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): emulytė
Sukurta: 2009-01-18 15:39:44
gražiai išsakytas skausmas
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-16 19:38:50
Ar dar prisimeni
Girias, kurias basi išbraidėm?
...iš širdies sužeistos tekantys žodžiai...skausmingai...