Mes liekam abejingi kito bėdai.
Jo siela mums neartima.
Jis tiesia ranką... Kaip padėti,
Jei pačio siela kruvina?
Mes einame lyg nieko dėti
Gyvenimo keliu, palikę viltį.
Dantis sukandę norim pailsėti
Ir užgyventi prieš sutinkant mirtį.
Dėl savo laimės mes kitus aukojam.
Paliekam bėdžius žūti nevilty.
Bet apie vieną mes nepagalvojam...
Rytoj gal patys melsimės griovy.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-23 22:43:11
...och..sunki tematika...tamsioji pusė...o taip norisi šviesos :)...bet gi būna , kad prašviesėja :)...ir ranką kas nors ištiesia...
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-31 21:41:13
Tikra tiesa:-)
Anonimas
Sukurta: 2009-01-19 01:07:37
rimas klaikus, atvirai pasakius, turinio atžvilgiu eilėraštis taip pat blankus.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-15 19:01:47
pačio --> paties
Per daug tuščių įvardžių, jungtukų.
Erzina lyrinio subjekto suvisuomeninimas, vienintelės nuomonės teigimas.
Vartotojas (-a): Prietranka
Sukurta: 2009-01-15 18:34:07
Mintis tikrai gera, bet pateikimas nuobodokas...:)
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-15 16:37:44
mėgstu verčiančius susimąstyti eiliukus...