trokštu gerti aš tylą kaip vyną – tegu apsvaigina,
tas troškimas kaip girių ošimas mane atgaivina
rytmečio rasą surinksiu į delnus ir nešiu
ištroškusiems ašarų...

trokštu statyti aš pilį, nesvarbu, kad smėlio
kaip prarastą viltį piligrimams sielos
rytmečio rasa juos atgaivinti ir saule maitinti
iki opos užgis...

trokštu nedaug – tik duonos, druskos, vandens,
trokštu užtrokšti nuo savo troškimų
ir sacharoj pavirsti gyvybės šaltiniu,
kad manęs atsigert...