Tave pasveikint noriu su žiema ilga,
Atnešti džiaugsmo lašą,
Kada širdis ledėja, o aplink - pūga,
Dienos šviesos taip maža.
Priimki atsargiai - trapi tai dovana,
Iškritusi iš rankų dūžta.
Kaip saulės blyksnis žiemą, kaip daina,
Varveklis, krintantis į gūžtą.
O šukės aštrios - tu ir pats gerai žinai,
Lig kraujo žeidžia, skauda.
Nenoriu, kad jos liktų man vienai,
Atnešę vėjo raudą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-15 12:50:56
Nenoriu. kad jos liktų man vienai, atnešę vėjo raudą... Sava, gera.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-14 21:47:08
per daug smulkių ir beverčių dalelyčių, įvardžių - kūrinio raiškai vertė maža, geriau pagryninkite, bus geriau. sėkmės.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-01-14 19:47:23
O šukės aštrios - tu ir pats gerai žinai,
********************************
Gal ir žinomi dalykai, bet tai todėl, kad žmogui jie reikalingiausi.
Net kad galėtumei pasisaugoti
Būkite!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-14 14:49:18
Priimki atsargiai - trapi tai dovana,
Iškritusi iš rankų dūžta.
...o juk taip čia platu...taip jaudinančiai giliai išsakyta poezijos kalbaTIESA...juk brangiausias gyvenimo dovanas mes dažnai ne tik, kad neatsargiai priimame, bet ir atstumiame...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-14 14:34:21
jos -- atnešusios.