mano krūtinėj yra maža
išskaptuota kapavietė
truputį aukščiau širdies
pailga nelygiais kraštais
siaurutė ten anksti rytais
kai mėnuo dar būna pilnaty
ir byru lašais ant supurvinto sniego
ateina ir atsigula Jėzus tyliai
baltais drabužiais prisiglaudžia
prie savojo kapo sienų
ateina įsisupa į mano netobulas
mintis jų valyti skalauti baltu
ryto klyksmu išvyti nakties
jujut
2009-01-14 00:33:29
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-01-14 17:45:01
savas požiūris,savas santykis - įdomu
Anonimas
Sukurta: 2009-01-14 17:05:17
Siūlyčiau labai atsakingai išgryninti mintį, kad liktų tik aukso branduoliukas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2009-01-14 10:12:55
Jūsų savotiškas, dar įdomesnis nei šis. (bet esmė, džiugu perskaityti literatūrinį kūrinį - miela, čia taip retai kas parašo, literatūrinėje svetainėje, pas jus kūrinys.) ir man įdomesnis nei šis.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-14 09:34:04
nesutikčiau su kapaviete,nes Jėzus tau valo mintis,išveja naktį-Jis GYVAS,kam jam gultis atgal į kapavietę kur Jis jau kartą buvo,bet tik kartą,gal būtų galima sugalvoti kitokį pavadinimą tai vietai-pvz.išskaptuota siela...prie manosios sielos....O šiaip įdomus,pritraukiantis...NEUŽPYK jei lendu ne į savo daržą...
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2009-01-14 01:43:58
keista mintis. gal net savimyliška šiek tiek. bet kitoniška