mano krūtinėj yra maža
išskaptuota kapavietė
truputį aukščiau širdies
pailga nelygiais kraštais
siaurutė ten anksti rytais
kai mėnuo dar būna pilnaty
ir byru lašais ant supurvinto sniego
ateina ir atsigula Jėzus tyliai
baltais drabužiais prisiglaudžia
prie savojo kapo sienų
ateina įsisupa į mano netobulas
mintis jų valyti skalauti baltu
ryto klyksmu išvyti nakties