IV
          Tokį pavadinimą – „Dažniau, negu tikėtasi“ – padovanojo besikeičiančios nuojautos dėl „Santariškių  Kalėdų“. Nemaniau, kad jas galėsiu parašyti per kelias dienas ar bent savaites dvi, kadangi rašau sunkiau negu  malkas miške kapoju. Dabar gi jaučiu, kad atsiranda daugiau pojūčių, negu iš Santariškių parsivežta užrašuose ar įbugdyta savyje. Rašau žodį, o prieš akis neretai pakyla nemenkas peizažas ir kol gali, nesinori palikti, nes jau kitą kartą gali nebematyti. Kažkur ilgai pasąmonėje vaikštinėjo nejaukus šriftas, kol pagaliau pavyko ir jį perskaityti, ir įdėti žodžius į Vidinio lūpas. Ir dabar jie taip:
            
              Būtų nesuprantama, jeigu gamta nesugebėtų išsivaduoti iš savo prakeikimo.
    
     - Prakeikimo?      
     - Nemanau, kad GAMTA galėtų pakęsti begalinį niokojimą,- ramiai pasakė Vidinis. - Siaubia ją gi ne kažkokios nematomos jėgos. Niokotojas yra arba jos pačios kūrinys, arba jis jai padovanotas. Na, kad ir Dievo, pasiunčiant į Žemę  žmogaus būtį su Adomu ir Ieva.
     „Ką? Ar mes dar nuo vakar dienos neišėję iš Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlės? Negali būti! „- pats veliuosi į ginčą, bet priežastis tą pati – kai tokia proga pasitaiko, kai smegeninė dar neaptemdyta ar „neišjungta“, labai suprantama, kad nesinori praleisti progos nepalandžiojus po atsiminimus, kurie jau vėsta, bet dar šilti, auštantys ir nesipriešina dėliojami ar rūšiuojami pagal asmeninį supratimą – suvokimą. Kas  buvo – buvo, bet ar viską įžvelgi kas BUVO, ypatingai kuomet labiau rūpi suprasti bepasikeitusią savastį. Būtų neteisinga manyti, kad tik veidas ir nervai, judėjimas ir kalba sujaukta, ir esi pasikeitęs tik tiek, kokį parodo veidrodis. Netgi, manyčiau, kad kūnas sužalojamas mažiausiai: gražus - negražus, bet jo net ne skauda ir visai kitaip atrodo dvasioje. Ji tampa apčiuopiama ir „materiali“ kaip, sakyčiau, ugnis,  bet dabar į ja dumplėmis pučiamas oras ir žarijos suspirga, sužaižaruoja lig mėlynumo. Skauda. Net labai skauda. Ir ypatingai, kuomet ateina paguodos žodžiai, kuriais norima padėti, apraišioti, padaryti taip, kad būtų geriau, kad skaudėjimas pamažtų. O, ne! Nuo paguodos geriau nebūna. Nebent ir šituose žmogaus pojūčiuose kiekvienas esame skirtingi, tačiau čia kalbu iš savo patirties, pasitelkdamas talkoje tik Vidinį.
    - Žemelę dabar vadinu labai dzūkišku vardu –„poterėlis“, - sako  jis ir paaiškina: - Ne,  „poterėlis“ – ne maldelė. Tai tas rutuliukas, kurį matome įvertą rožiniame, kitaip- rožančiuje.
     - Va kaip! Siūlai melstis Žeme? - Ir net  sau  netikėtai: - Kviesk, Vidini, greitąją  med. pagalbą. Kitaip mudu iš Nikitos Chruščiovo virtuvėlės neišeisim. Kviesk, žmogau.
    Turbūt padėjo, nes pamąstymų godulys atsitraukė, užleisdamas būtį veikimui. Dabar pirmame plane ji, jauna gydytoja, ką tik atvažiavusi pas ligonį Vilniaus Naujininkuose. Žvilgtelėjo kartą, kita ir:
     - Ruoškitės. Važiuosime.
     - Daktare, viskas praeina, - stengiuosi  būti ramus, bet žodžiai tariasi lyg patempdami paskui save liežuvį. Dingsta tarties aiškumas. Bet daktarė kalbą supranta.
     -  Ne viskas praeina.  Kvailystė- irgi nepraeina,- ir, imdama tai už kojos, tai už rankos, pataukši plaktuku.
     - Ai, skauda.
     - Tuo ir džiaukis, kad  dar yra Aiskauda, - lyg šyptelėjo ir prisėdusi prie staliuko, šio to paklausdama, pradėjo rašyti:
     - Kada  tai atsitiko?
     - Vakar.
     - Laiko nebuvo medicinai, - supranta ji. – Juk viskas praeina.
     Tyliu. Bet gydytoja nemenka dalimi teisi: taip,  lako nebuvo, kadangi jis visas užimtas didesniais -  mažesniais nervais ir tais svarbiausias reikalais, kuriuos „geriausiai“ žino ligonis. O jauna gydytoja kažką vis dar rašė. Jau tada, regis, galėjau suprasti, kodėl toks produktyvus MŪSŲ Cieksas. Pasirodo, tik todėl, kad jis gydytojas, o visi gydytojai daug rašo. Dabar gi šypsausi ir per ji siunčiu linkėjimus jo visai baltai brolijai ir nediduką tekstą: „ O Jūs, baltieji žmonės, kodėl taip nesutariate su bėdų ištiktais savo klientais. Kai pastarieji įsitikinę, kai viskas praeina, jūs imate juos į automobilį ir vežate į Santariškes“.
    
       Pirmą kartą Vilnių mačiau pro Greitosios med. pagalbos automobilio langus.  Ai, tiek daug žiburių ir,- ak! - atrodo, kokia ramybė. Net ir kryžkelių spūstyse. Važiuoji - stabteli, važiuoji - stabteli, važiuoji ir vėl ir vėl taip. Atrodo, kad šitaip ir turi būti, nes taip plaka ne tik žmonių, bet ir jų miesto širdys: važiuoji, stabteli ir vėl važiuoji...
      - Maryte,- atsigrįžtu į savo palydą, dukrą Dainą ir žmoną,- užmiršau išjungti internetą.
      Abi susižvalgė.
      - Išjungėm, tėve, - atsako dukra. Ten labai daug klaustukų. Po visą žolę kaip pasiutę, kaip Amerikos  netekę.
     - Žinau.
     - Išjungėme,- pakartojo dar kartą Daina.
  
      O Vidinis tylėjo arba siela negebėjo priimti jo transformuojamų eilėraščių. Šiek tiek tokią netektį kompensavo iš kalendoriaus perskaitytas žinojimas, kad  diena netrumpės. Nė vienos minutės ii kitų metų Joninių. Taip vakar, gruodžio 19 d. taip šiandien, gruodžio 20 d, taip dar per dvi gruodžio dienas. O trečią dieną saulė kils anksčiau ir diena pailgės viena minute. minute aukščiau. Ir tų keturių dienų kalendoriaus lapelių švietėsi keturi įsiminę didūs dalykai:
     1. Robo rauda: kai pagaliau perprantate visas mašinų statymo mieste subtilybes ir paslaptis, tenka persikelti į kitą miestą.
     2. Čechovo dėsnis: jeigu pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai paskutiniajame jis turi iššauti
     3. Lintono dėsnis: augimas yra tiesiogiai proporcingas pažadams: pelnas yra  atvirkščiai proporcingas įgyvendintiems pažadams
     4. Džeimso principas: nėra didesnio melo nei klaidingai suvokta tiesa.
  
     Į Santariškes atvažiavau jau saulei nusileidus, nors tebuvo tik po ketvirtos valandos pietų...
      (Iš „Santariškių Kalėdų)“