III                                            
    
            - Ką gi, ir kavos pagurkšnojome, ir pasikalbėjome. Gal netgi daugiau šį kartą, negu reikėtų. Bene, jau sakęs  esu, kad  galima ir dramblį suvalgyti, bet neskubant - po gabaliuką, po gabaliuką. Dieve Dieve! kaip pagalvoju, visą  pasaulį sutalpinę gerklėje ir prariję .  Ot, viena sėklulė , o joje obelis su ne vienų metų vaisiais. Ar galvojame mes apie tai? Laimingas akmuo, kad  jo negalime sugraužti.
Vdinis atsiliepė:
- Malam. Trupinam. Skaldom... Aš irgi bandau suvokti, kiek daug turtų  vien tik ėdalui sunaikinome. Ir dažniausia - tai gyvas  turtas. Augantis, žydintis, ketinąs gimdyti ir palikti palikuonis. Atrodo, turėtų žmogus džiaugtis, kad pagaliau ateina mirtis ir kertą jį. Bet- ne! Keikiam. Nirštam. Barame. O juk kiekvienas iš mūsų esame irgi mirtis. Giltinė su dalgiu ant peties. Neįsivaizduoju, kad gali būti velnias, kuris gebėtų sunaikinti tiek daug, kiek žmogus. Todėl ir sakau, kad  nesidžiaugiu, jog vėl su giltinės dalgiu ant pečių. – pakalbėjo Vidinis, matyt, jam jau seniai perkalbėtus žodžius, ramiai vertindamas dalykus ir paniūniuodamas man negirdėtą  giesmelę, bet kiekvieną kartą  ne iki pabaigos; kiekvieną kartą iki „Ir...“
  
                    Viena obels sėklelė
                    Didžiausius sodus išauginti gali,  
                    Bet žiojasi it pragaras
                    Žmogaus gerklė
                    Ir...

      Už „Ir...“ pasijaučia, kad pabaiga čia pat, jai nereikia paramos. Pati įslinks į dvasią, nepabijojusi teismo katastrofiškai negatyvių nuosprendžių. Taip atsitiko ir šį kartą, kuomet kiek palaukęs:
     -  Gal viskas. Pasikalbėjome.
     - Pasikalbėjome, bet neišsikalbėjome... Vidini, man juk buvo leista žinoti, kad kažkas atsitiks. Prieš tai sapne buvome susitikęs su jais trimis - mama, tėčiu, broliu. Paprastai sapnus užmirštu, o šitam leista atsiminti. Net dabar neištrūkęs iš galvos.  Jau ne tik pagal kitų, bet ir pagal savo praktiką žinojau: atsitiks bėda ir gali nebėgioti, neieškoti kaltininkų, kad būtent taip atsitiks. O tu man priekaištauji dėl interneto, dėl pasirinkimo su kuo būti ar nebūti.
Vėl Vidinis:
     - Tokie ten mano priekaištai. Bet  būdamas ramybėje žmogus išlieka mažiau ėdrus. Persistengimas veikloje nuodingas kaip persivalgymas. Bet, deja, dabar tokia mada, kad  be šaukšto ir šakučių, kaip be kažkokios uždaros akcinės bendrovės. Jau ir eidami gatvėse, ar važiuodami automobiliais pasirūpiname, kaip prašmatniau, įspūdingiau pavalgyti. Net ne dėl to, kad tuščias skrandis. Dėl to, kad norisi pasirodyti, išmokti ir čia sulaukti „ Vakaro Žinių" mergaitės olialia pripažinimo. Ar vyras esi, ar moteris - lytis nepaisoma ir ne kliūtis konkurencijai, - kalbėjo Vidinis lyg neišgirdęs  manęs apie susitikimą sapne su tėvais ir jaunesniu broliu. Bet taip tik atrodė, kad neišgirdo, o atėjus laikui kirto kaip dalgiu.
      - Aš irgi tau tyliai linkėjau ligos. Kitiems tai prasideda  matymais pro sienas, akmenis, pro laiką – gyvena su prezidentu Valdu Adamkumi, o mato Karalių Mindaugą. Tai reti dalykai, bet kiekviena liga vis dėlto iš Dievo rankų, ji gina nuo nuodėmių.- ilgai, bet neeikvodamas niekams laiko, kalbėjo Vidinis. Man gi vis skaudžiau norėjosi, kad mudu dar išgertume po trečią ar jau ketvirtą puoduką kavos. Šį kartą iniciatyvos ėmiausi pats ir vėl Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlėje piktai sucypė virtuvas.
     - Noru pasakyti tau dar vieną dalyką. Jeigu juo naudosiesi, būsi pagirtas tarpu moterų ir ne moterų. Čia apie tave kaip internautą , kaip „ rašyką“. Kvailystė, Pranuci,  skaudėti, kaip už, atrodytų, gerą kūrinį rašo blogą vertinimą. Bet kaip yra, taip yra –žmogaus moliu neperlipdyti. Norėjau šį patarimą seniai  pasakyti, bet... reikėjo ligos. Kol jos nebuvo, neatsargu tokį patarimą teikti.
     Vėl žiūrėjau į Vidinį ir jau galima buvo konstatuoti, kad mūsų pasikalbėjimas nutįso iki tol, kuomet vienas kalba, o kitas klausi ir verda kavą. Tiesa, kalbantis dar vis neužmiršdavo paniūniuoti. Dabar irgi:

                                 Viena obels sėklelė
                                 Didžiausius sodus išauginti gali
                                 Bet žiojasi it pragaras
                                 Žmogaus gerklė
                                 Ir...

     - O aš  tave, Vidini, pirmą kartą tokį matau. Atleisk, jog lyg  paabejojau, kad gal tu buvai pabėgęs.
     - Visą laiką nuo tavęs daugiau mažiau pabėgęs. Net dabar, bet, ė, nepaklausiau,  kaip laikosi dukrą?
     - Kurį? Ne vieną turiu.
     - Tą, poetė. Irgi iš „Rašykų“ nosies neiškelia. Todėl natūralu, kad ir gauna daugiau per ją. O kad  poetė gera, aš irgi liudiju. Žinai, kad rašo ne bet kam, o tau, žmogau. Ir ne taip, kad kaip kam reikia- te supranta. Rašo taip, kad suprastų, kaip JOS parašyta.
      - Kalbi apie Emą. Emulę. Nagi, pagerėjo ir jos sveikata. Duok Dieve, kad blogiau nebūtų. Mes gi ištvermingi, nepaisant kad būnam kartais skersvėjų perkreipti. Ačiū, Vidini, kad atsimeni. Vis dėlto nenorėčiau pats ir niekam nelinkiu tokių dovanų, kaip manoji. Kad ir iš Dievo rankų gauta.
     Laikas jau buvo vėlus, bet nenusibodęs,neįgrįsęs, kuomet Vidinis beveik pašnbždomis:
     - Emilijai gal nesakyk, o pats žinok, kad jeigu nori nubausti nedorėlį, parašyk jam už blogą kūrinį labai gerą vertinimą. Ir jis džiaugsis, netgi nesuvokdamas, kokius žiaurius spąstus paspendei. Džiaugsis...
     - Vidini! Tu- ką?
(Iš „Santariškių Kalėdų“)