„Eseistas turi pabrėžtinai nemėgti troleibusų, nes pastarieji per daug banalūs.“

   Bet dabartis šaukiasi ekologijos. Menininkai nesėdi vienoje vietoje, deja jie irgi žmonės (keliauja, migruoja, ir pozuoja nublankusioje laiko juostoje).  Mikalojus irgi buvo menininkas, bet neturėjo galimybės sėdėti savo stotelėje. O jeigu būtų turėjęs? Jūra būtų juoda. Stotelę glaudžiasi prie manęs, priekabiauja, bet juk žino kad neturiu šimtinės. Čia visi mandagūs, atsiprašinėja vieni kitų: „atsiprašau, kada troleibusas?“. Keturratės gražuolės maivosi plačioje gatvėje, kurioje akivaizdžiai trūksta vietos. Net nebandau įsilieti į eismą, nes netyčiniai kaskadininkai įrodė – netilpsiu. Tikėtai, lyg banginis išnyra ekologinis transportas. Mėgstu tapyti banginius, bet neturiu teptuko - išmetu dar vieną talentą. Kojos pradeda judėti, palikdamos sumindytą miesto grindinį. Lyriškasis aš įlipu. Čiumpu už rytietiško striptizo stulpo ir tvirtai laikausi. Pasipudravęs dienos smogu, banginis pajuda.  Kita stotelė - ..? Elementary, Watson.
   Vaizdai pastovūs  - pastoviai kinta. Klasifikuojami į realius ir sugalvotus. Išsigalvoju, kad turiu sparnus, bet pamirštu išsigalvoti, kad moku skristi. Tad toliau tenkinuosi ekologija. Elektros dar pakanka, rinkėjai ir toliau renka Ignaliną. Sustojame, kad nepažįstamieji įliptų. Metas susipažinti. Jos vardas Keleivė, ji studijuoja alkotroniką. Kas tai? Velnias težino. Troleibusas – ne pragaras, smala (kol kas) čia neverda, velnių taipogi nėra, deja. Nebent tas, su ragais, kuris laisvalaikiu ganosi Afrikoj. Reiks nuvažiuot pas raganosį ir paklaust, ar matė velnią?
   Akyse pasistato žaliasis tiltas. Žalia spalva mintyse virsta žole (ne ta, kurią klipuose rūko Snoop Dog‘as), prisimenu vasarą. Ech, tuoj žiema. Vėl stotelė, vėl , vėl, VĖL. Vienoje iš jų atsidaro turgus, iš jo iššoka bobutė su maišeliu, pripildytu sėklomis. Sako, sodins gyvenimą. Kodėl ankščiau to nedarė? Daigai buvo per brangūs. „Prie ruso“? Ji turbūt vokietė. Markė ir rublis visada pykosi...  Stiklas nusiprausia for free, bet lietui nepadėkoja. Kitapus švaruolio keičiasi  reklamos. Prekybiniai ženklai mėgsta kvėpuoti grynu oru, susimąstykim, kur dingsta mūsų deguonis? Nežinau.
   Laiko ratas sukasi. Vairuotojas čia – Dzeusas. Jis tiksliai žino, kada ir kokiu metu, kur nuplauks jo milžinas. Jis netgi galėtų pakeisti ateitį: tiesiog pasukti į kairę, ar šiaip sustoti. Bet graikiškas Dzeusas negalėjo keisti likimo. Lietuviui išimčių netaikoma. Prisėdu akimirkai, nes prisimenu, kad turiu užpakalį. Ir niekam neįdomu, visi jį turi. Kunigo stotelėje įlipa juodųjų vyrų trupė. Keista, jie nei kunigai, nei vienuoliai, netgi ne iš „Man in Black“. Paklydėliai iš gatvės, o tokių reikia bijoti, nes jie mažai kalba.
Šviesos nutyla, kažkas nepakeitė lemputės. Pykstu. Po vienos akimirkos viskas adekvačiai keičiasi. Už aprasojusio lango eina Ji, Aleksandra. Atspėju jos vardą, antikinė šypsena tai patvirtina. Galbūt aš kilęs iš Aleksandrijos? O gal kadaise išplėčiau savo tėvo karalystę, užkariaudamas Persiją?  Ir apie mane rašė knygas... Kaifuoju.  Ant aptrintos kėdės, kuri nepajėgi pakelti minčių svorio. Ir nėra jokių svarstyklių. Mokslininkai nesukūrė, dainininkai neapdainavo. O juk taip stengėsi, statė Triumfo arką . Tri-Jum-fo – pataiso fonetikos profesorius.  Viskas tikslu ir aišku. Jokių padrikų minčių, jokios aukštosios matematikos. Mama, kodėl nepagimdei manęs Aleksandrijoje...
   Dzeusas pasitikrina, ką sako Moiros.
Metas išlipti, jos sako.