Pražydo žemė marmurinėm sielom,
Mes gniaužiam rankose įsivaizduojamus idealus.

Vandens paviršiui sklaidos žemės kelias,
Pravirksta amžinybėm „tobulas“ žmogus.

Tik ko jam verkti, sielotis raudoti?
Man keista idealams duot patarimus.

Tuoj rūpestingai rūkas ims mus klostyt,
Pasaulius rasim vis naujus.

Į tirštą rūką liejas saldžios karamelės,
Tik skonis laikinas, deja...

Aš ant kalvos pašauksiu garsią tylą
Ir sumaišysiu ryto ir nakties raktus.

Užmigsiu vandeny tegul netyla
„Netobulas“, užgautas, pasmerktas dangus.