Santrauka:
Balninkiečiams ir prie šio miestelio prisilietusiems...
Nebėr takų, kuriais bažnyčion
Ėjai į Balninkus dažnai.
Ir praretėjo senos gryčios,
Laike prasmego amžinai.
Jas pamatyt tik užsimerkęs
Vaizduotėj šiandien tegali.
Matei ne vieną žmogų verkiant
Sodybos vietoj pakely.
Puikuojasi namai šiuolaikiai,
Papuošę Balninkų gatves.
O akys ieško tik palaikių,
Dar neužmiršusių tavęs.
Bet jie jau paliesti senatvės,
Kartu ir nūdienos mados.
Atrodo slegiami vienatvės,
Kuri nuo jų nebeatstos.
Apninka liūdesys beširdis.
Mielai nuvytum, bet jisai
Tavęs nemato ir negirdi,
Ketindamas užgraužt visai.
Tada į kapines nuėjęs,
Bandai prakalbint tuos, kurie
Tave globojo ir mylėjo,
Bet skendi liūdesy ir jie...
2001
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-01-06 21:22:56
Neliko nei tų takų nei žmonių, o grįžti visada traukia, bent mintim.
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-05 15:40:59
klasikinis eilėraštis - viskas taip gražiai savo vietoje. Ir tema artima širdžiai, kai atsigręži į praeities sodybą...
Žinot, ieškojau žodyne 'palaikis'. Radau kelias reikšmes, bet visos būdvardinės. Tada galvoju, kaip strofoje suvesti mintį :) Tikriausiai akys ieško senų (buvusių) statinių buvusios sodybos. ar ne?
Anonimas
Sukurta: 2006-01-05 14:47:10
liudnai liudnai..