Nebėr takų, kuriais bažnyčion
Ėjai į Balninkus dažnai.
Ir praretėjo senos gryčios,
Laike prasmego amžinai.

Jas pamatyt tik užsimerkęs
Vaizduotėj šiandien tegali.
Matei ne vieną žmogų verkiant
Sodybos vietoj pakely.

Puikuojasi namai šiuolaikiai,
Papuošę Balninkų gatves.
O akys ieško tik palaikių,
Dar neužmiršusių tavęs.

Bet jie jau paliesti senatvės,
Kartu ir nūdienos mados.
Atrodo slegiami vienatvės,
Kuri nuo jų nebeatstos.

Apninka liūdesys beširdis.
Mielai nuvytum, bet jisai
Tavęs nemato ir negirdi,
Ketindamas užgraužt visai.

Tada į kapines nuėjęs,
Bandai prakalbint tuos, kurie
Tave globojo ir mylėjo,
Bet skendi liūdesy ir jie...

2001