II

               Įdomu atsiminti save piktą ir bandyti suvokti: kodėl – piktas? Lemtis kyštelėjo neįdomų paveiksliuką tokiu būdu, kuomet lyg  nėra kaltų. Labai džiaugiuosi, kad nebuvo net menkiausio priekaišto Kandžiui - esa gi, šunie, argi negalėjai pakentėti? Valandą. Kitą. Bet –ne! Laižaisi, keli mieguistą senį iš lovos ir bėk, žmogau, per visos laiptinės visus skersvėjus paskui tavo pakeltą uodegą.
     Ot, ir dabar „ atkuteno“ prie manęs smagu žiūrėti į jo rudas akis, nejaučiant užgavus jį net – kaip sakiau - menkiausiu kaltinimu dėl ištikusios  bėdos.  
     Bet - dėmesio! -, kur buvo, ir ar buvo Vidinis?
     Dabar, kuomet po ligoninės, kuomet Trys Karaliai padovanojo akis ir nėra abejonių, kad jos moka regėti, labai ramiai prisimenu, atrodytų, jau niekam nereikalingą praėjusį laiką. Tačiau asmeniškai man tas „atrodytų“ yra išmargintas baltos –juodos spalvų šešėliais ir kur bepažiūriu, jaučiu ten beesant Vidinį. Jo elgesys toks, kad nelabai suprasi ir gal todėl įdomus. Verta su juo apie tai pasikalbėti, galbūt  atrandant, ko mums abiems  nesuvokti.  
    
     - Iš tiesu, verta, Pranuci, -girdžiu jo pritarimą: - Kaip seksis- pamatysime, bet blogiausia būtų, jeigu „užmirštume“ pasikalbėti.
     - Regis, jau neužmiršime, bet – atleisk! - kažkodėl neprisimenu, ką veikei gruodžio 19 d., jos naktį ir  gruodžio dvidešimtosios pirmą pusdienį. Net negaliu pasakyti buvai- nebuvai. Negi ir mano atmintį  subjaurojo skersvėjis?
    - O gal po puoduką kavos? - pasiūlė Vidinis ir, nelaukdamas sutikimo, nuturseno  į virtuvę, kur neužtrukus pasigirdo virdulio šnypštimas.
      „Vis dėlto gerus turėjome laikus, - nežinia kodėl, prisiminė chruščioviniai.- Prisėda du - trys žmonės prie sienos priglausto staliuko - ir pilna virtuvė. Gali persigręžti per juosmenį atgalio ir, nepakėlęs  nuo taburetės sėdynės,  atidarinėti šaldytuvą,  žiebti dujų plytelės ugnis. Kad ankšta, neginčiju, bet patogu - viskas po ranka: prausykla, indai, šaukštai, šluota, skudurai grindims plauti... Nereikia trepsėti nuo čia iki ten, kaip Turniškių ponų tarnaitėms. Dievas Nitą Chruščiovą užaugino ir palaimino darbo žmogaus tarnybai taip prasmingai, kad su virtuvėmis jis jiems ligi šiol, o kitai daugumai – visam jų laikui.  Gyvenamų namų virtuvių gaspadinėms – taip pat. Tik turėk ką padėti šaldytuvuose ar įdėti puoduose. Tiesa, anksčiau taip neknietėdavo pakalbėti. Ne veltui, „kol jaunas, o, broli, sėk  pasėlio grūdą“. Dabar jau pasėta. Kas dygo - išdygo ir belieka tik būti visomis valdžiomis nepatenkintu ir skųstis, kad, girdi - ak, kaip nepragyvenamai sunku"
  
      - Vidini, spėk, kokį  svorį iš ligoninės parsivežiau?
      - Kiek nuvežei, tiek parsivežei.
      - Kai ryte svėriausi, tai be 150 gramų buvo 100 kg.
      - Taip progresuodamas netrukus užauginsi iki 150 kg. Kas tuomet, jeigu jau nuo 100 kilogramų ratai sudribo, - pasakė, bet jautėme, kad ne tai mudviems svarbiausia. Pasimuistę pašnekesio prieangyje,  pastuksenome į duris.
     - Vidini, pabandykime rimtai, pamąstydami ir norėdami vienas kitą suprasti.
     - Ar nepavėlavom? Ar neatėjo laikas, kai šaukštai po pietų? Ir gal nereikia kaltinti visus skersvėjus. Senas irgi gali būti greitas, bet gi tavęs nuo interneto  neatitrauksi. O paskui jau  ir pats nežinai, ką darai. Įsitikinęs, kad būtent jis galiausiai tave pribaigė. Suko, suko ir susuko. Su visokiais ten kalbi, o reikia vis tik žinoti su kuo. Ai daug protingų, kažkas  būtinai lieka kvailys
     -  Palauk! Ką čia paistai?
     - Atsimink! Kita vertus, ligotam ir bendrai – psichui, ten nėra ką veikti, - pasakė ir tikslino: - Ne! Jo ten leisti negalima. Jis pavojingas visuomenei ir sau. Ar pastebi, kad pastaruoju laku man sunkiai sekasi transformuoti tavyje savo net poeziją. Kas anksčiau buvo taip paprasta – dabar  jau ne Ir gali būti, kad ateis laikas ir aš prarasiu tokią savybę, kaip, sakykime- praradai( ar praradome) ‚Dženę“ Buvome jaunesni, Dievas pasigailėjo- kažkam kažką pasisekė įtikinti, kad verti antro bandymo... O kaip jis mums pavyks - irgi matyt spręs Ten.
   - Girdžiu.
   - Ką girdi? Aš dar ne ką pasakiau, - sustojo kalbėti Vidinis.
   - Transformavosi tavo siųsti man posmai.
   -Žiūrėk tu man!  Vis tik transformavosi. Atsistato... Vadinais? Ar supranti, Pranuci, ką tai reiškia? Tavo ligoti reikalai eina geryn. Nagi, nagi,  perskaityk, - paprašė.

     Man tai padaryti nebuvo sunku,

            Paošt norėčiau medžio lapais.
            Nebūtinai – žaliais...
            Dangun sukritę, šviečia kekės
            Žvaigždulėmis, kaip uogos.
            Va šitaip didelis per mažą
            Pažiūri žmogui į akis:
            - Ramybės dovanoju tau peizažą,
            Nors savyje, ir šėlsmas, ir ugnis...
            O uogų niekuomet nebūna...

       - Hm!. Neskubus supratimas, bet, atrodo  kad ir jis ateina per ligą, - pasakiau pusbalsius.
       - Ir viskas?
       - Manai, kad slepiu? Reikia čia man!
       - Ieškok, ieškok, aš tau įmečiau dar kai ką,      
    Kalbamės nešaukdami. Tik durys atidarytos virtuvės ir kambario, kur prie kompiuterio dėlioju savo mintis. Pakvipo kava ir Vidinis atsargus kaip žvakė, nešinąs kava, įėjo į kambarį, bet lyg kažką atsiminęs stabtelėjo:
      - O gal alaus?  Stipraus. Kokį Pelėda mėgsta.
      - Tu ką? Aš gi vaistus dar vis ryju.. .  
      - Tikrai?
      - Nevaidink! - supratau Vidinio apsimetimą, bet paminėjimas vaistų paerzina:
      Alaus dar neteks išgerti, o vaistus - netgi prieš kavą. Tačiau sparčiausiai atsirado atmintyje, anot Vidinio, patarimai, kuriuos, sakęs, nurašęs pasiųsti man, kai aš dar ligoninėje. Tie, kas bent kiek užsiėmę dešimčia Dievo įsakymų, tokių dalykų nepaiso. Aš irgi. Bet dabar  buvo įdomu juos perskaityt.  Mieliausiai atrodė paskutinis.
  5.  Tikėkis mažiau.
(Iš „Santariškių Kalėdos“)