Per snaigės sulūžusį sparną,
Pajuodusią pusnį, gatves,
Sulesusias angelus, varną
Su liūdesiu einame mes—
Neieškom nei draugo, nei priešo,
Melsvėja erškėčiai keli—
Kaip toji padangė atvėso,
Kaip tu vis labiau čia šali,
Giesmės vyturėli pilkasai,
Dangaus pasisemti skridai—
Jo niekad nebuvo...tik rasai
Gėlių pasigirdo vardai
Per snaigės sulūžusį sparną,
Pajuodusią pusnį, gatves...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2009-01-10 22:31:39
nors liūdnas, bet skambus eiliukas... :)
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2009-01-10 21:46:59
Jo niekada nematyti,
Tik giesmę padangėj girdi.
Nieko nereikia sakyti,
Neįkąsi alkūnės, nors ir arti.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-10 20:29:24
Giesmės vyturėli pilkasai,
Dangaus pasisemti skridai -
Jo niekad nebuvo...
Taip ir limpa prie dūšios...
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-01-10 19:11:25
gražiai skambantis liūdesys.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-01-10 16:02:41
Dvelktelėjo minoriniu liūdesiu, bet.. neaptemo.
Jo tiek, kiek reikia, kad mokėtumei suprasti.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2009-01-10 15:28:38
Pasitaiko taip su lūžusiu sparnu,
o snaigei tai jo nesuklijuot. Bet nereikia sparno klijuoti, nes toks ir jo šeimininkui gali prikibt.
Lyg nėra priežasties nuliūsti, eilės tokią nuotaiką perduoda.