Ir vėl dingą...

Santrauka:
Žemaitiškai
Aš baise nuoro bute
Tava  merga,
Katron  į šėrdį
Iskaitę.
Dėl ko nuejęs
Į kamarą
Rašę mon laišką
Ir rašę.

Kažkon norėję
Pasakyte,
Bet aš ne viskon
Supratau.
Daugiau nenuorio
Aš skaityte,
O kitkon veikt
Norėčiau jau.

Buvâ gražus –
Kap aniuolelis
Kap dongaus žvaigždė –
Sužibą
Deja,
Ir vėl kažkor
Prapoulę
Ir vėl dingą, dingą,
Dingą, dingą...

Žalty, to!
ardas

2009-01-08 13:35:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2009-01-08 21:04:26

Nežinau, kaip elgčiausi, tačau jeigu šalia būtų netarmiškas variantas, ko gero, rinkčiausi šį. O tai turbūt reiškia, kad tarmės turi jau kitokią TO PATIES poeziją.
Na va kaip netikėtai pamasčiau.
Gerai, Žalty.

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2009-01-08 15:36:52

Nu čia satyra, ale, kad užgavo stygą savo iškalba ir nusidėjimu.
Nors imk ir pavadink išplėštu gyvenimo vaizdeliu. Labai realiai ir įtaigiai.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2009-01-08 13:50:07

Štai kiek jame meilės. (o ne seilės). fainas labai eilius, nors tų tarmiškų nelabai skaitau, o šis liuks, ir būtent su tuo tarmiškumu. tas atvejis kada pasirinkta tarmiškumas kuris labai daug įdeda į eilių o ne apsunkina ar atima. profesionaliai. puikus. Į mėgstamiausius šitą.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2009-01-08 13:47:11

Na jau kalėdiniai karnavalai sava padare. Net vyrai moteriškus rūbus apsvilkt sumysle, a gal čia eilėraščia formu perteikei tau parašytų laiškų? Šaunus ailiukas. Teip ir noris toj pačioj nuotaikai taliau postringaut.