gal išties.
agresijos kiautas nebepadeda,
bet ir švelnumas neišgano,
neišgydo,
o kad taip susisukt į gydomąjį
kokoną
o kad taip žiemos miegu
ir pabusti pabusti
kad taip kas nors pasakytų:
“Buvai dingęs,
bet štai sugrįžai
sveikas ir gyvas.
Pasiilgom, laukėm ilgai.”
Bet niekas nesako.
Žmonės aplink susigūžę.
Veidai jų susirūpinę.
Jie kažką šnibždasi tarpasuvyje
Arba žiūri į tave, linguoja galvomis
Ir tyli. Tyli, atrodo, jų siauros ir aštrios akutės
Taikos įdurti tiesiai į širdį.
Negrįžtu,
Lieku savyje
Žiūriu, kaip mano broliai ir seserys
Iš lėto pakyla,
Kas į Saulę, kas Mėnulį,
O aš
O ką aš
Lieku varganoje aptriušusioje
Žemėje laukti
Gražaus laiko
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2009-01-08 14:46:48
gerai parašyta! jėga
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-08 13:33:45
Tyli, atrodo, jų siauros ir aštrios akutės
Taikos įdurti tiesiai į širdį.
Tai žmogaus gyvenimas tarp žmonių...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2009-01-08 13:19:28
Tas kiautas man toks pažįstamas, kad norisi tik suploti rankomis, jog ėmėtės šios temos ir taip subtiliai ją išpildėt.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-08 10:56:17
Buvai dingęs,
bet štai sugrįžai
sveikas ir gyvas.
Pasiilgom, laukėm ilgai.”
Bet niekas nesako.
Žmonės aplink susigūžę.
Veidai jų susirūpinę.
Jie kažką šnibždasi tarpasuvyje
Arba žiūri į tave, linguoja galvomis
Ir tyli. Tyli, atrodo, jų siauros ir aštrios akutės
Taikos įdurti tiesiai į širdį.
...labai jaudinantis...labai, labai...