gal išties.
agresijos kiautas nebepadeda,
bet ir švelnumas neišgano,
neišgydo,
o kad taip susisukt į gydomąjį
kokoną
o kad taip žiemos miegu
ir pabusti pabusti
kad taip kas nors pasakytų:
“Buvai dingęs,
bet štai sugrįžai
sveikas ir gyvas.
Pasiilgom, laukėm ilgai.”

Bet niekas nesako.
Žmonės aplink susigūžę.
Veidai jų susirūpinę.
Jie kažką šnibždasi tarpasuvyje
Arba žiūri į tave, linguoja galvomis
Ir tyli. Tyli, atrodo, jų siauros ir aštrios akutės
Taikos įdurti tiesiai į širdį.

Negrįžtu,
Lieku savyje
Žiūriu, kaip mano broliai ir seserys
Iš lėto pakyla,
Kas į Saulę, kas Mėnulį,

O aš
O ką aš
Lieku varganoje aptriušusioje
Žemėje laukti

Gražaus laiko