Obelys net dangų remia.
Kalnuose vien olos, olos.
Kas įšaldė skardžių žemę?
Gniaužia kvapą sausio oras.
Kas išnaršė tais takeliais,
Kur tik žvėrys bėgti drįsta?
Ant uolos erškėtis želia.
Sniegenos krauju pražysta.
Obelų žiedai iš sniego
Nuvarvėjo žemėn kekėm.
Po nakties neliko nieko –
Po blakstienom tuščios akys.
Obelys budėt pavargo.
Eilėmis nuo kalno leidžias,
O ant apdaro jų margo
Spinduliai slėpynių žaidžia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-01-12 09:09:08
SUPER ;)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-01-11 17:16:33
po blakstienom-tuščios akys..
ypač gera eilutė,
o ir visas eilėraštis sustyguotas.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-01-09 15:43:58
Nuostabiai susilieja su gamta...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-08 18:28:56
Lyriškas, erdvus, artimas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-01-08 17:52:43
Eglute Tu kaip visada jautri,dėkui.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-08 14:10:49
Gražus.
Ypač dangų remiančios obelys.
Įdomios paralelės tarp žiemos ir obelų žiedų.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-08 09:59:44
Gražiai tu čia, Eglute, obelis pražydinai sniego žiedais.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-08 09:35:44
Obelų žiedai iš sniego
Nuvarvėjo žemėn kekėm.
...labai gražus paveikslas...obelys žydinčios sniegu...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2009-01-08 00:39:16
gražus eilėraštis, maždaug mokyklinio amžiaus vaikams; įdomus nenuobodus turėtų būti, nepersaldinta lyrika; taip manau, nors to reiktų klausti pas pačius vaikus, vėl gi nuomonių, matimų būtų įvairiausių. (kaip amžiną atilsį V. Kernagis, kad sakė, kai dainavo dainą, jie dainavo ją su ironija, tokį atspalvį įdėti norėjo, su ironišku patosu, su džiugesiu ironiškame rakte, o publika ją priėmė labai šiltai būtent su džiugesiu tiesiogine žodžio prasme, ironijos nepastebėjo. "Gegužio žiedai" atrodo pavadinimas. )