Obelys net dangų remia.
Kalnuose vien olos, olos.
Kas įšaldė skardžių žemę?
Gniaužia kvapą sausio oras.

Kas išnaršė tais takeliais,
Kur tik žvėrys bėgti drįsta?
Ant uolos erškėtis želia.
Sniegenos krauju pražysta.

Obelų žiedai iš sniego
Nuvarvėjo žemėn kekėm.
Po nakties neliko nieko –
Po blakstienom tuščios akys.

Obelys budėt pavargo.
Eilėmis nuo kalno leidžias,
O ant apdaro jų margo
Spinduliai slėpynių žaidžia.