Krenta supdamos snaigės išpurpusios
Dengia putomis sodžiaus medžius
Lengvumu pienės pūko prisirpdamos
Pasibels su šerkšnu į svečius
Ant palangių nusės vilnos klostėmis
Švelniai glostys nuogumą stogų
Šalikais šilto kailio tik gobsimės
Ves dvasia patikėt stebuklu
Spengia šaltis ir girgžda po kojomis
Pusnyse ligi kelių klampu
Saujoj gniužulą sniego suplojame
Su žiema susiliest, su džiaugsmu
Ant tvorų tupi sniegenos, grožisi
Apledėjusiom uogom šermukšnio
Žvarbią pūgą sutikusios juokias vis
Taip saldžiai geria žiemišką gurkšnį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-01-07 01:55:09
Jaukus kalbėjimas, melodingas.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2009-01-06 23:25:11
Šaunuolis, Akademixe, esi. Originalas ir išradėjas, nepakantus speigams, bet drąsiai vartaliojantis senio besmegenio kontūrus. Ten pradžioje, lyg simfonijos melodiją per garsiai paspaudei, taigi. Nuo pavadinimo "Baltas purumas" beliko palaimingai rutulioti iki: Krenta supdamos snaigės papurusios.
Tokias eiles būtina kankinamai ledyniškai išgyventi, kol skonis į nirvaną nublokš, nu, čia kiek patriotiškai sukalbu, bet kam aukštas patosas sukliudė sklandyti? Šviesos rašančiajam paduokit ir popieriaus pritruks.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-06 18:34:02
Ant tvorų tupi sniegenos, grožisi
Apledėjusiom uogom šermukšnio
Yra gražių vietelių... Tik gal kažko per daug. (Čia mano nuomonė ir tiek).