Ekstravagantiškasis ponas van Grimas!
Helgas van Grimas ir jo rubininis haremas!
Štai jau gerą mėnesį gaudė ir netilo Niu Tokajaus grietinėlė. Rodos, dar niekados nebūta tiek susijaudinimo, tiek džiaugsmo kupinų šūksnių ir tiek piktų apkalbų dėl vieno vienintelio žmogaus, mieste dar nė nepasirodžiusio. „Tu girdėjai? Ogi šiąnakt atsibasto tas keistuolis van Grimas!“ – tratėdavo susitikę verslo rykliai. „Sako, neva jo haremas – visai ne haremas, o Čilės transvestitų gauja,“ – iš nesuprasi kur pasigavo kvailą gandą vadinamosios „bohemos“ atstovai. „Kurių galų reikia nešiotis žaislinį kardą prie šono?“ – tarytum nepatenkinti burbėjo teisininkai, kuriems šis klausimas iš esmės turėjo būti next to nothing. Ir ne tik jie! Daugybę žmonių – pradedant juristais, plačia visažinių eisena matuojančiais teismo sales, ir baigiant mokslininkais, kurie didžiąją paros dalį praleisdavo prie mikroskopų bei idealiai nublizgintų kolbų – žodžiu, visą minią ūmai suvienijo keistas ir iš pažiūros nelabai paaiškinamas interesas. Helgas van Grimas.
O istorija prasidėjo štai kaip. Dar spalio mėnesį, regis, devynioliktąją dieną, garbusis Didžiojo Apelsino meras, įgūrinęs į savo prašmatnų kabinetą, ant ąžuolinio darbo stalo aptiko ne tik įprastą Machiatto puodelį, bet ir itin keistą raudonos spalvos voką, papuoštą auksinę braškę vaizduojančiu lipduku. Pavartęs minėtąjį voką rankose, ir numykęs skeptišką “Hmm...“, meras jau rengėsi pakviesti sekretorę; būtinai reikėjo išsiaiškinti, kokia paslaptingojo siuntinio atsiradimo priežastis ir kodėl, nepaisant merijos taisyklių, jis nepasižymi jokiu užrašu, informuojančiu apie adresantą ar nurodančiu laiško temą. Tačiau po akimirkos vyras persigalvojo ir nusprendė, esą bus šimtąsyk išmintingiau pirmiausia pačiam patikrinti voko turinį, o tik tada į šį reikalą velti ir sekretores.
Kaipmat sužviegė negrabiai plėšomas kraujo spalvos popierius, ir ant stalo iškrito rožinis lapas. Jame pono mero laukė antai koks tekstas, purpurinėmis kaligrafinėmis raidėmis išvedžiotas:

Konnichiwa, Herr Mere!

Tik susimildamas, mon cher, nesistebėkite ir nepykite dėl sprendimo pirmiausia parašyti ne kam kitam, o būtent Jums. Ilgai galvą sukau, spėjau veik šimtą atvykimo scenarijų sukurti... ir galų gale, sviedęs tuos niekingus rankraščius ugnin, nutariau, kad toks laiškas, kur, tikiuosi, dabar rankose gniaužiat, - geriausia išeitis. Tiesa, pirmiausia protą buvo užkariavusi viliokė idėja atsibastyti netikėtai: išdygčiau nelyginant Šoklusis Džekas, antkapio šešėly tūnojęs, – būtų visiems siaubo bei džiaugsmo. Bet štai bėda: juodo apsiausto neturiu. Ir Niu Tokajus – toli gražu ne kapinės.
Paskum, kaip jau minėjau, dingtelėjo, jogei reikėtų tekstą suraityti ir išsiųsti miestan. O kam? Be abejo, pažįstu ne vieną niutokajietį – garsas apie Jūsų megapolį toli siekia. Tik kurių galų, sakau, Man serijinius žudikus, pinigų padirbėjus ar miokslo vyrus pranešimais malonint – jiems gi Aš paskutinėje vietoje, be to, būtent šios žmogelių kategorijos nuolatos apsikrovusios darbais. O Tamsta, kiek turėjau įžūlumo nugirsti, pavasarį laisvesnis, ne taip rūpesčiuos paskendęs (tik šiukštu nepagalvokit, kad laikau Jus palaidūnu). Tad sumojau perduoti žinią apie Savo būsimą vizitą tiesiai į Mano Bičiulio (o tai yra Jūsų) rezidenciją. Juk, all points considered, esat būtent tas asmuo, po kurio informavimo tikrai galėsiu nebūgštauti dėl neprašyto svečio antpečių. Ar ne taip?
Regis, viskas. Žodžiu, atvykstu. Veikiai po gero mėnesio jau lipsiu iš lėktuvo ir žymiojo Niu Tokajaus oro įkvėpsiu.
Iki greito ir, viliuosi, malonaus susitikimo.

Helgas van Grimas, turtuolis ir keliautojas.

PS: Pamiršau paklausti: Jūs mėgstate braškes? Tuo atveju, jei atsakymas pasirodytų teigiamas, kabineto kampe Tamstos laukia siurprizas – kuklus siuntinukas nuo Manęs.

Iš tikrųjų – mažumėle dešiniau durų, prisiglaudusi prie dviejų sienų pūpsojo nedidukė pilvota statinaitė, raudonai nudažyta.
Sutrikęs meras pažvelgė į laišką, tada – į statinę, paskui – vėl į laišką. Tirtančiais pirštais apčiupinėjo žilą pakaušį (šito nevalingo judesio visados griebdavosi, kai užgriūdavo nelauktas suglumimas) ir, murmtelėjęs „nieko nesuprantu“, ryžosi pašaukti sekretorę.
- Betse!
Netrukus koridoriuje pasigirdo kaukšėjimas, ir kabinetan, krypuodama užpakaliu nelyginant gyvenimu patenkintas anglų buldogas, įlingavo sekretorė – liesas, išstypęs padaras, apsiginklavęs aukštakulniais bateliais ir panoramos dosniu mini sijonu.
- Kvietėte? – retoriškai pasidomėjo Betsė, sukinėdama geltoną nelyginant tulžis garbaną.
- Taigi kad kviečiau, - meras atsiduso ir, nutaisęs piktoką miną, sumojavo neseniai perskaitytu laišku. – Pirma, kas čia? Antra, kas ten, kampe?.. Kiekgi galiu kartoti: negalima - tiesiog neleidžiama – mano darbo kabinetan kišti visokius anoniminius siuntinius, pirma neužlipdžius atitinkamų prierašų, a? Be to, draudžiama brukti paskutinį šlamštą – tokį, koks ir yra šis laiškas... Kaipgi... – vyriškis įsikarščiavo ir, nesąmoningai gestikuliuodamas, delnais ore braižė fantastiškas figūras. - Paaiškinkite man, Betse, kaipgi turėčiau reaguoti, gavęs įtartiną pranešimą nuo neaiškaus plauko užsienio turisto, kuriame šis porina apie atvykimą, ir įžūliai prašo informuoti visuomenę! A, Betse? O gale sužinau: kaip kyšį, turistas atsiuntęs statinę su uogomis! Ne, tai tiesiog nepakenčiama.
Ir savo paties kalbos sujaudintas meras įnirtingai tvojo delnu per stalą – tarytum šitaip pateikdamas paskutinį ir nenuginčijamą pykčio įrodymą.
- Šis laiškas, - abejingai paaiškino Betsė. – Yra nuo pono Helgo van Grimo...
- Dėkoju, tatai jau supratau! Klausiu, kokio velnio tas van Grimas trikdo mane savo bereikalingomis keverzonėmis, a?.. Po paraliais, net didžiausiam pasaulio bukagalviui turėtų būti aišku: Niu Tokajaus merija – ne Laplandija, o aš – ne Kalėdų senis.
Sekretorė sausai šyptelėjo.
- Rodos, - pastebėjo ji. – Ponas van Grimas šiuo atžvilgiu netaiko išimčių.
- Išimčių? – išsižiojo priblokštas meras. – Išimčių?! – ūmai praradęs savitvardą sududeno. – Betse, ką gi jūs norite tuo pasakyti?
Sekretorė šiek tiek pasimuistė ir bjauriu įpročiu ėmė grūstis lakuotą nagą tarp dantų. Numanu, jog apie Helgą van Grimą žinojo ganėtinai daug. Pagaliau ryžosi prabilti.
- Matot, mere... pone, - iš lėto pradėjo ji. – Jūs manding negirdėjot, nes neskaitot gelton... na, tam tikros rūšies laikraščių. Tad nenuostabu, jog ši žinia jus užgriuvo kaip turistas iš dang... norėjau pasakyti, kaip žaibas iš dangaus. O va aš seniai skaičiau. Ir apie poną van Grimą, ir apie jo keistenybes visokias. Domėjausi. Kitaip tariant, žurnalistai anksčiau už visus, pirmieji reikalą iššniukštinėjo... Suprantat, apie ką aš?
Meras nesuprato. Lediniu žvilgsniu sekė vyšnines Betsės lūpas. Moteris mintyse grandioziškai nusikeikė, sumojusi, jog vis dėlto reikės išdėstyti viską – viską ligi galo. Ji nebuvo pratusi prie varginančių tiradų: darbe dažniausiai pakakdavo vos poros dešimčių trumpų sakinių per dieną, o už merijos ribų Betsi apskritai buvo linkusi niekinti kalbėjimo dovaną, ypač bendraudama su priešingos lyties atstovais.
- Tas Helgas... Sakykim, jis – pasaulyje pagarsėjęs keliauninkas... Turtingas bei įžymus. Bastosi iš vienos šalies į kitą. Niekas nežino, nei iš kur atsiradęs, nei kodėl turtais kako... tai yra, kodėl turi tiek daug pinigų... Žinoma, esti įvairių versijų šiuo klausimu, - ir Betsė kaire ranka įnyko mostaguoti kažkokias elipses, tarytum trokšdama pavaizduoti galybes nuomonių apie van Grimo kilmę. – Kai kas teigia, esą jis išpešęs nemenką palikimą iš žuvusio giminaičio testamento. Kiti mano, jog van Grimas... na, tiesiog didelis šarlatanas ir nusikaltėlis...
- Linkęs pritarti, - urgztelėjo meras.
- Kaip ten bebūtų, yra ir visai aiškių faktų apie keliautoją. Pirma, mėgsta raudonas ir geltonas spalvas. Antra, jaučia silpnybę uogoms... norėjau pasakyti, braškėms.
Meras mašinaliai nužvelgė kampan įspraustą statinaitę. Sekretorė toliau lenkė pirštus.
- Trečia, dievina prabangą. Ir galiausiai... eee... mėgsta pranešti apie savo atvykimus... na, tam tikriems žmonėms tam tikrais būdais, - Betsė linktelėjo į ant stalo tysantį praplėštą voką. -Va taip.
Kurį laiką kabinete įsikaraliavo tyla: mero pirštai nardė po žilus iš pakaušio styrančius kuokštus, sekretorė be garso grąžė rankas. Rožinis popieriaus lapas gulėjo ant darbastalio ir, regis, buvo susilenkęs į pašaipų, įžūloką šypsnį.
- O kaipgi čia susiklostė, Betse, - pirmasis tykos juostą nukirpo meras. – Jog jūs šia temą taip nuodugniai išnagrinėjusi, o aš apskritai nieko negirdėjęs, a?
Jis atsilošė odiniame krėsle ir smerkiančiai pašnairavo į sekretorę.
- Matot, pone, tiesiog...na, skaitom skirtingus laikraščius, aš domėjausi ir... ir...
- Ir todėl, gavusi šį pasigailėtiną siuntinį, nusprendėte perleisti tiesiai man, ar ne taip? Nes manėte, jog seniai svajoju susipažinti su tuo jūsų legendiniu Helgu van Grimu, kur taip išgarsino geltonoji žiniasklaida, a?
- Na...
- Taigi, - meras giliai įkvėpė ir paskelbė nuosprendį. – Imkite gi šį laišką, Betse, ir daryke, ką nori. Įsirėminkite ant sienos, išmeskite į šiukšliadėžę, sušerkite šuniui... Tik kad aš daugiau negirdėčiau apie sukčių van Grimą ir neturėčiau tenkinti jo ekstravagantiškų užgaidų. Ne mano kiaulės, ne mano pupos. Tikiuosi, supratote?
Betsė balažin ką numykė, nevikriai pasilenkė ir, viena ranka pagriebusi laišką, kitoj raudoną popierių sugniaužusi, iškaukšėjo iš kabineto. Dusliai atsikosėjo uždaromos durys.
Likęs vienas, meras sekundėlei nuleido, kaip jam atrodė, apsunkusius akių vokus ir, mėgaudamasis krėslo minkštumu, ištiesė abi kojas ant stalo. Helgas van Grimas ir apskritai šis nedidukas incidentas išsyk mintis paliko, tik ūmai kūną bei protą sukaustė kaži koks sunkiai paaiškinamas nuovargis. „Tai iškamavo rūpesčiai prakeiktieji“, - dingtelėjo merui. – „Reikėtų kavutės gurkštelti, nes antraip šiandienos neištversiu.“ Atsimerkė, tingiai siektelėjo Machiatto... ir, suklykęs širdį veriančiu falcetu, šokte šoktelėjo iš vietos, mažne apversdamas darbastalį. Vyzdžiai išsiplėtė, kvėpavimas sutankėjo, o širdis pradėjo trypt čiačiotką.
Mat pasirodė, kad šalia puodelio tupėjo velniažin iš kur išdygęs miniatiūrinis permatomas krokodilas. Oda geltona, akys mėlynos mėlynos, snukis grėsmingomis iltimis padabintas. Bet keisčiausio ir bene labiausiai gluminančio būta kito bruožo. Šmėkla vilkėjo drabužius: pusę kūno dengė dailus raudonas švarkelis, ant šaržiškai apvalaus pakaušio pūpsojo tokios pačios spalvos skrybėlaitė, o prie šono styrojo makštyse paslėptas kardas neįtikėtinai ilga rankena.
Vaiduoklis pasuko gleivėtą galvą į amo netekusį merą, stryktelėjo ant trumpų užpakalinių kojyčių, ir, skambiai pliaukštelėjęs uodega per ąžuolinį paviršių, kad užriko:
- Tai ką, mon cher, rasi iš proto išsikraustei?!
Mon cher, suprantama, nieko neatsakė, vien sužiopčiojo nelyginant egzekucijai paruoštas karpis ir prie sienos prisišliejo.
- Aš balandėlį, vadinasi, lauktuvėmis maloninu, rašalą eikvoju, - tūžo krokodilas. - O jis, pasigrožėkit, dar įžūlauja, net įsimiklino prasivardžiuoti! - ir sutvėrimas, sunėręs priekines galūnes už nugaros, leidosi vaikštinėti pirmyn atgal stalo paviršiumi. – Prisiekiu, tikras Šiklgruberis iki trisdešimt trečiųjų!
Meras pajuto, kaip vaizdas akyse temsta – regis, dar šiek tiek ir žmogus tėkštųsi ant grindų be sąmonės.
- Pažįstu aš jus kaip nuluptus, - toliau piktai postringavo mįslingasis krokodilas. – Nabuchodonosoras, Kolumbas, Dima melagėlis, o nūnai – tamsta. Pirmiausia laikosi už vietos tartum melžėja už tešmens, o vėliau, kai pavojus dingsta, įsitaiso sekretorę ir dykaduoniauja sau! Tarp kitko, jeigu toliau nedrausi anai femme tokių sijonų mautis, greit reikės merijoj kabint raudonus žibintus.
Staiga šmėkla sustojo ir dūrė mažyčiu pirštu į pakraupusį vyriškį.
- Žodžiu, taip: nusivyliau aš tavimi, herr mere, ir, beje, smarkiai. Buvau gi nusprendęs žmoniškai pasišnekėt, o pats nelyginant gyvulys pasielgei... Et, neturiu nei laiko, nei noro daugiau gražiai prašyt – įsitikinau, jog šitai bergždžias Sizifo triūsas. Todėl įspėju paskutinįsyk: kad ligi mano atvykimo būtų kokiame skaitomame ir gerbiamame (pabrėžiu, skaitomame ir gerbiamame) laikrašty tavo paties, tai yra Niu Tokajaus mero, pranešta, jog ponas Helgas van Grimas yra nepaprastai laukiamas ir būsiąs maloniai sutiktas oro uoste. Viskas aišku?
Nespėjus iš siaubo drebančiam merui kaip nors patvirtinti, kad tikrai „viskas aišku“, krokodilas prižingsniavo prie kavos puodelio ir, įkišęs pailgus nasrus tiesiai į gėrimą, šauniai siurbtelėjo.
- Klaiku! – tūžmingai metė. - Čia, mielasai, ne Machiatto, o grynų gryniausia pornografija. Dargi juoda!
Tai būta paskutinio lašo. Meras susiūbavo, jo akys apsiblausė, rankos bejėgiškai nusviro ir apalpusiojo kūnas išsitiesė netoli darbastalio.
...
Atsipeikėjo tik po gero pusvalandžio. Šalimais nesimatė jokio krokodilo, atšalęs kavos puodelis stovėjo pilnut pilnutėlis. Tačiau siaubingai, tiesiog nežmoniškai norėjosi miego. Ir galvą tarytum kas plieniniu lanku būtų spaudęs.
- Betse! – pašaukė meras girto žmogaus balsu. – Betse!
Įkulniavo sekretorė.
- Kvietėt?
- Betse, ar neišmetėte laiško?
- Ne... O Viešpatie, kas jums?
- Betse, grąžinkite jį... grąžinkite tučtuojau, - sumurmėjo žmogus, pajutęs, kaip nuovargio grąžtas skverbiasi vis giliau į protą.
- Jums bloga? Susitrenkėt? – nepaliovė klausinėti sekretorė, priblokšta vyriškio išvaizdos bei intonacijos.
- Viskas gerai, viskas tiesiog puiku, Betse, - meras jau nebe murmėjo, o tiesiog šnabždėjo panosėj. – Nuostabu... Didžiai gerbiamas... gerasis... mielasis Helgas van Grimas...
- Pone?!
- Yra nepaprastai... laukiamas ir... būsiąs maloniai sutiktas oro uoste, - stenėte išstenėjo meras ir vėl drėbėsi ant grindų.
Šįkart užknarkė.