Paliko mano žemę šaltis,
Lig tol ilgai purentą, saugotą, mylėtą.
Pulku pakilęs –
Juodųjų jausmo paukščių.

– Jau laikas naujai sėjai, –
Aidu kuždesio praneša
Man vėjas.

Klausau.

Aš noru dvasios plotmę sėju!
Žemę amžino įšalo tirpdau.