Kai mano rankose
Pučia melsvas vėjas
Aš užsimerkiu vėl,
O atsimerkusi matau
Rausvais žandais fėją.
Ji šypsosi man ir sako:
– Apkabink sniegą. Šalta?
Dar kartą apkabink...
Jaučiu, kad rankos šaltos,
Bet nebe tuščios,
Nebe tokios kaip anksčiau,
Kažkas sušildė jas
Kažkokios jėgos iš aukščiau...

Ei, jūsų veidai tušti!
Apkabinkite sniegą,
Apkabinkite jį!
Šalta, bet šilčiau.
Širdyje šilčiau,
Tai kažkas, aš manau,
Kažkas iš aukščiau.
Jūs neliūdėkit, prašau, meldžiu,
Juk aš tom jėgom tikiu!
Nebūkite tokie liūdni!
Aš juk tikiu tikiu tikiu!
O tu ar tiki?..