Mėgstu sniegą. Ir
Aš tai darau ne dėl to, kad dievinti gamtą – saulę, pievą,
Nuostabų rugpjūčio dangų – pasidarė madinga.

Ir ne dėl to, kad tai man suteikia originalumo.
Rytais, būdama maža mergytė, rankomis plodavau,

Velniškai cypiančiu balsu namiškiams pranešdavau:
- Ė! Prisnigo! Eisim statyt besmegenio?
Laiminga aš buvau. Tikrai laiminga.

Rytą, dabar, kai man šešiolika, ir visi
Erzinančiai reikalauja po truputį subręsti,
Ir pradėti galvoti apie rimtus dalykus,
Kakavos puodelį laikydama rankoje,
Intensyviai žvilgčioju pro langą...
Aš juk vis dar laukiu sniego – mintyse pagaunu save.

Statyti besmegenius noriu!
Agnei iš tikrųjų reikia dar pabūti vaiku, matyt,
Užaugti bijo. Pareiga, atsakomybė,
Laimės paieškos dideliuose dalykuose gąsdina
Ėriuko vilnos pataluose susisukusią, šokoladinius
Sausainius kertančią dūšelę.
                            
Bet sniego kaip nėra, taip nėra.
Tada noriu saulės!