Kai buvau nieko vertas akmuo,
Gulėjau ant kelio.
Norejau tiek daug pasakyti,
Bet nieks nesiklausė.
Norėjau daug ką išgirsti,
Bet nieks nekalbėjo,
O tik spardė mane visi kas tik ėjo...
Tuščia vieta aš jiems buvau.
Tačiau nieks tada nežinojo,
Kad akmuo, kuris guli ant kelio,
Žino daugiau,
Negu paukštis, kuris danguje,
Kuris mato visą pasaulį...
Stebėjaus, kodėl taip yra,
Ilgai aš ieskojau paukštelio,
Kad galėčiau paklausti kodėl.
Bet kai suradau, jis tylėjo,
Nes buvo užkimęs,
O akmuo nekalbėjo,
Nes jis amžiams užtilęs...