Nusijuoki širdie, nusijuok
Ir pamiršk, kas Tave skaudžiai žeidė!
Aklas vienišas skardžių piemuo
Šias raides ant granito išraižė.
Nepailstanti vėjo rauda
Į bedugnę įkalinus širdį.
Virpant pirštams srovens tik malda,
Kol privers raudą amžiams nutilti.
Nusilenks net viršūnės kalnų:
Išsipildė sena pranašystė!
Atsidus ir iškels ant delnų
Laisvą širdį, ištroškusią skristi.
Nusijuoki, širdie, nusijuok
Ir užmiršk, kas Tave skaudžiai žeidė.
Sueižėjo granito akmuo,
Bet kvatoja šalia – piemenaitė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-12-22 19:54:19
A?i? komentavusiems... :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-12-22 16:12:55
neveltui sakei,kad rašai tekstus dainoms
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-12-22 11:02:30
be galo širdingas
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-12-22 09:52:58
Kiek nuostabios erdves. Puiku.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-12-21 18:05:57
...labai puiku...tarsi romansas skamba...ilgesingai ir jautriai...