Nusijuoki širdie, nusijuok
Ir pamiršk, kas Tave skaudžiai žeidė!
Aklas vienišas skardžių piemuo
Šias raides ant granito išraižė.

Nepailstanti vėjo rauda
Į bedugnę įkalinus širdį.
Virpant pirštams srovens tik malda,
Kol privers raudą amžiams nutilti.

Nusilenks net viršūnės kalnų:
Išsipildė sena pranašystė!
Atsidus ir iškels ant delnų
Laisvą širdį, ištroškusią skristi.

Nusijuoki, širdie, nusijuok
Ir užmiršk, kas Tave skaudžiai žeidė.
Sueižėjo granito akmuo,
Bet kvatoja šalia – piemenaitė.