Tuščiam vaizde aš kuriu apgaules
Šypseną piešiu liūdname veide
Sugriuvę tiltai pakyla tarsi saulė
Sušalusį daigelį apkloju šiluma
Pašautas paukštis į erdvę vėl nudyla
Užkliuvo man kančia jo tyrų sparnų
Pikčiausiam žmogui padovanojau tylą
Lai žodžiai grįžta jam tik su gerumu
Nugriuvę medžiai drįsta atsistoti
Pabėga malkos pamiršusios kančias
Ratu visi sustoja padainuoti
Nepabijosiu jiems nupiešiu ir rankas
Tavam glėby nuspalvinsiu gyvybę
Kad ir paminklams teks nueit perniek
Ramybe papuošiu klaidžią jūs esybę
Nesistebėkit jūs — nenuostabu vis tiek
Betvarkės mano tirštą tiesą griauna
Bet tai tikra tiesa pripažinkim kad graudu
Ištaigingi ponai elniais neapsiauna
Tavo meilė jam nedingo su kitu
Tokios tos apgaulės — slidžios ir bekraštės
Pagalvojau kad mele aš gyvenu
Nors jei tuštumoj sklendžiu ir nesiblaškęs
Pasirenku tikėti tuo kas man gražu