Nepasakojau, Mama

Santrauka:
Tai tarsi laiškas Mamai, parašytas seniai seniai. Bet dabar apmąstau viską iš naujo...
Nepasakojau niekad, kaip man sekas,
Ir kam sielotis, Mama, Tau, na, kam?
Juk kas paskirta - iš paskos mums seka,
Gal kartais klojasi sunkiau vaikams?

Sakiau - gerai. Iš šitaip Tau atrodė,
Kad gyvenu geriausiai iš visų,
Nors ir nekart likimas pirštą rodė.
Nes aš  ne išskirtinė juk esu.

O buvo visko, Mama, buvo visko,
Nors sėmiau saulės šviesą ir semiu.
Tai žydi lauko žiedas, tai jau vysta
Ir aš gyvenimą šalin stumiu.

- Išeik, - sakau, - išeik ir nebegrįžki,
Man nusibodo su tavim kovot,
Nors išvaryt tave ir reikia ryžto...
Bet kam gi vienas kitą mums kamuot?

Ir vėl atsiprašau, tiesiu jam ranką:
Gyvenime, tai kaip aš be tavęs?..
Kai paukščiai rudenį į būrį renkas,
Mane atgal į vasarą nuvesk.
Svyruoklė

2008-12-11 07:56:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2008-12-11 17:43:39

Juk kas paskirta - iš paskos mums seka,
Gal kartais klojasi sunkiau vaikams?

Kas paskirta, tikrai seka... O kam skaudinti. Dažnai vyresniam žmogui viskas kitaip atrodo. TU teisi, Svyruokle, teisi...

Anonimas

Sukurta: 2008-12-11 08:44:37

Svyruokle, Mama supras, supras visada, prie Mamos peties prisiglaudus sušylame, sieloje tampa šviesiau, glauskimės, kalbėkime, kol Jos su mumis. Protas visada teisus, bet širdis jausmų kamuolėlis, protą nustelbia....Pasiimu pas save ...:))