Nepasakojau niekad, kaip man sekas,
Ir kam sielotis, Mama, Tau, na, kam?
Juk kas paskirta - iš paskos mums seka,
Gal kartais klojasi sunkiau vaikams?

Sakiau - gerai. Iš šitaip Tau atrodė,
Kad gyvenu geriausiai iš visų,
Nors ir nekart likimas pirštą rodė.
Nes aš  ne išskirtinė juk esu.

O buvo visko, Mama, buvo visko,
Nors sėmiau saulės šviesą ir semiu.
Tai žydi lauko žiedas, tai jau vysta
Ir aš gyvenimą šalin stumiu.

- Išeik, - sakau, - išeik ir nebegrįžki,
Man nusibodo su tavim kovot,
Nors išvaryt tave ir reikia ryžto...
Bet kam gi vienas kitą mums kamuot?

Ir vėl atsiprašau, tiesiu jam ranką:
Gyvenime, tai kaip aš be tavęs?..
Kai paukščiai rudenį į būrį renkas,
Mane atgal į vasarą nuvesk.