Matau, kaip krinta baltos snaigės,
O pasigavus jas laikysiu delne,
O, kaip greitai jos tirpsta, kaip svajonės,
Kai pabundi, o vis dar gyveni sapne.
Neišeik, o neišeik, manasis rudeni,
Nenoriu likt viena, o ne, tik ne viena.
Nebegaliu stebėt, kai stingsta mano pirštai,
Kai kūno nebegaubia šiluma.
Nenoriu likti čia, juk tai – žiema.