Rankoj nuotraukas vaikų laikai,
Ašaros per tavo veidą ritas...
Lauki tu, duonelę jiems raikai
Ir meldies kas vakarą, kas rytą.
Bet vaikai, mieloji, kaip arai,
O sparnų juk paukščiui nesuriši.
Krūpčioji: ar viskas jiems gerai?
Ir kada kada kada sugrįš jie?
Ne, nelengva svetimuos kraštuos,
Nuo darbų sudiržo jaunos rankos.
Ilgesį sapnai kartos kartos...
Grįš jie, mama, neliūdėk prie lango.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-12-11 17:56:23
Norėtųsi, kad ir pabaiga įsilietų į rimą. Visiška tiesa ;)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-12-10 17:08:49
Kiek skausmo nešiojasi MOTINOS savo širdyse dėl mūsų. Tik ar ne per vėlai mes tą suprantame? Ačiū visiems, kurie perskaitė...
Anonimas
Sukurta: 2008-12-10 13:42:02
Graudžiai rašai Svyruokle, bet tokia realybė...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-12-10 12:48:23
Toks gyvenimas. Visi skrenda savo sparnais kas kur...
Anonimas
Sukurta: 2008-12-10 01:21:52
Gilus, tikroviškas mamos jausmų perteikimas...