Rankoj nuotraukas vaikų laikai,
Ašaros per tavo veidą ritas...
Lauki tu, duonelę jiems raikai
Ir meldies kas vakarą, kas rytą.

Bet vaikai, mieloji, kaip arai,
O sparnų juk paukščiui nesuriši.
Krūpčioji: ar viskas jiems gerai?
Ir kada kada kada sugrįš jie?

Ne, nelengva svetimuos kraštuos,
Nuo darbų sudiržo jaunos rankos.
Ilgesį sapnai kartos kartos...
Grįš jie, mama, neliūdėk prie lango.