Mes žmonės, o gal ne?
Tylėdami juk nesuprantam,
Ką padarėm gerai ir ko ne,
Šaltą prakaitą laikom savam delne.

Kartais bijom kažką pasakyt,
Nemokam atleist, nors nėr už ką pykt.
Kartais negalvodami meluojam,
Nesuprantame juk – atsiprašyti vėluojam.

Viskas baigta, – mes pavėlavom,
Gyvenimo traukinys nuvažiavo.
Niekada nebebūsim tokie, kokie buvom,
Tik prisiminsime, kas kažkada mus bučiavo...