Kai meiliai vakaras bučiavo
Nakties užmiegančias akis,
Delne aš nosinaite Tavo
Tik ašarėlę šluosčiau vis.
Mane užgavo šaltos rasos,
Jazmino kvapas po langais.
Aš lyg benamis šiąnakt basas...
Kas į namus mane įleis?
Mįslingai šypsosi mėnulis,
Pakibęs pasaga danguj.
Baltuose pataluose guli –
Visi, kas gryčios tos viduj.
O aš slenku, slenku iš lėto
Su savo rūpesčiais, vargais,
Ir guls galva ant grumsto kieto,
Mieloji, po tavais langais!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-12-04 18:45:23
Jausmingas.Ir nereikalingos čia jokios intrigos(katythei),nes tai- Naktinuko ėjimas... Man patiko.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-12-04 17:40:21
antros strofos atsisakyčiau,
bet paskutinė-įtikino.
Anonimas
Sukurta: 2008-12-04 11:53:05
Šlubuojantis, rimas labai primityvus, be jokios paslapties, intrigos, netgi sąskambiai paprastučiai. Vaizdas paskutiniame posme atsiskleidžia gal ir neblogas, bet ėjimas iki jo per ilgas.