Šešėliai sielos persekioja prieblandos glėby.
Naktyje apleidžia lietų,
Neatgimusieji dienai.
Mano sapnai tušti ir išmesti į gatvę.

Ramybė sutepta, pasiekia ekstazę.
Savo vidinį žvėrį,
Patenkindama įkvėpimu.

Iš dulkių kyla link gyvybės,
Visi mano šešėliai, mintys, sumišimas.
Link mano Dievo –
Nesuprastos vilties.

Ir prisimins ją iš žodžių, iš eilių.
Vijokliais apaugins mintis,
Lydės bemiegėm menėm link miglos,
Prižadint dykumų kvapais.

Sausros šaltiniais link ramybės nuskandins,
Jie tiesą sakė –
Tikėjimu Tu gyvas.