Ašara garsiai nukritus sudrumstė miegą karaliaus.
Jis ją krentant išgirdo ir sapną teko nutraukti.
Lopšinę dainavo jam vėjas,
Bet jis apsimetė lyg negirdėjęs.
Kieno ta ašara nukrito?
Kodėl krauju pasruvo mintys?
Tiek daug jam klausimų iškilo,
Bet atsakyt nespėjo.
Mintis nutraukė riksmas kitam koridoriaus gale.
Ten rėkė siela, prie sienos prikalta.
Staiga tik pasisukęs išvydo jis save:
Turtingą, deja, nebelaimingą,
Ant žemės puolusį, kenčiantį kančias,
Auksu barstytas jo kelias pjaustė žaizdas.
Į jo biedną galvą nesutilpo tiek vaizdų,
Širdis sustojo ant drobių be proto brangių.
Taip ir nemylėjęs, tik kartą kentėjęs
Jis pakilo virš rūmų,
Deja, ne su angelų būriu...