Aš dar atsimenu senus laikus,
Kai šlapia žolė kuteno mums basus padus.
Kai mūsų juokas niekad netylėjo,
Kartu su vėju tolyn skriejo.

Kai saulė karšta dieną svilino skruostus,
O naktimis palikdavo debesis juodus.
Abu kartu mes visa tai stebėjom,
Nes meilės keliu apsikabinę skriejom.

Su naktiniu vėju išskrido jausmai.
Kodėl su laiku Tu pradingai?
Mano širdis šiandien pasruvusi krauju,
Nes tavoji nepulsuos daugiau karščiu.

Jau paseno laikai, kuriuose tu buvai,
Kuriuose mano ranką tvirtai laikei.
Jau išėjo sapnai, kuriuose man sakei,
Kad mylėsi tikrai, amžinai ir tvirtai,
Pelenais tapo laiškai, kuriuos man rašei,
Kuriuose vis sakei, kad mylėsi tikrai, amžinai ir tvirtai.