juoda naktim nulaižo ilgesį nuo lūpų
sulaužo geležiniais pirštais tylą nevilties
ir sugrąžina širdį kad ištrinčiau
į tuštumą sugriuvusios erdvės
užspaudžia gęstančias akis krauju vulkano
tvirtai prispaudžia skausmui prie peties
ir atima po gurkšnį jausmo
iš jūroj skęstančios nakties
o širdyje jau netelpa dangus
jau mėnesiena tirpsta kančioje
per kūną slysta rytas kol suduš
malda įamžinta krūtinėj – už tave
jei tu mane pamirši – aš būsiu nebe čia
tik lašas ant paviršiaus kai tuščia gelmėje
teide
2008-11-25 10:04:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-11-25 13:06:45
Paskutinės eilutės, manyčiau, yra savarankiškos - joms nereikia viso kūrinio ir kūriniui jų nereikia. Tai toks mano pastebėjimas, o visa kita labai gražiai, jautriai ir vaizdžiai išdėliota. Sėkmės.
Anonimas
Sukurta: 2008-11-25 12:44:42
Paskutinių dviejų eilučių atsisakyčiau - jos banalokai apibendrina viską, ką visai gražiai iki tol dėstei.