juoda naktim nulaižo ilgesį nuo lūpų
sulaužo geležiniais pirštais tylą nevilties
ir sugrąžina širdį kad ištrinčiau
į tuštumą sugriuvusios erdvės

užspaudžia gęstančias akis krauju vulkano
tvirtai prispaudžia skausmui prie peties
ir atima po gurkšnį jausmo
iš jūroj skęstančios nakties

o širdyje jau netelpa dangus
jau mėnesiena tirpsta kančioje
per kūną slysta rytas kol suduš
malda įamžinta krūtinėj – už tave

jei tu mane pamirši – aš būsiu nebe čia
tik lašas ant paviršiaus kai tuščia gelmėje