Žemės nelietė

Santrauka:
Pasijutau iščiulptas ir atrodė, kad nieko kito negaliu veikti, tik laukti. Atsakys? Įdomu. Neatsakys? Tuomet kam bereikalingi motinų iš Kalkutos pamokslavimai?
      Kurį laiką nekalbėjome apie įvykusį Knygos- segtuvo perkrikštijimą Ypatos vardu. Atrodė, kad pasisekė išvengti didesnių nesklandumų, gal net lauktų ginčų - ponas Ypata nesipriešino. Bet atėjo laikas, kuomet pildamas į taureles konjaką, ramiai prakalbo:
      - Gal, ponai, manote, kad nesuprantu, kaip kvailai atrodau, sutikęs Knygą - segtuvą įvardinti \"Ypatos knyga\" O! Taip nemanykite! Suprantu. Bet argi visuomet kvailai atrodantys dalykai yra kvaili? Gal atsimenate, kaip atrodžiau, kuomet sėjau juodžemį? Tik irgi nepagalvojau, kad mano sėjos prireiks anksčiau. Dabar tas laikas ranka pasiekiamas ir, Dieve, dėkui tau, kad taip. Šklėrių žemės noksta protingam žmogaus gyvenimui. Jums dar nereikia to žinoti. Esate karietoje, bet ateina tas laikas, kuomet reikės būti kitaip ir, pasak mano kolegės Motinos Teresė iš Kalkutos:
              
Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
           - Vis dėlto darykite gerus darbus!

- Mūsų išėjimo iš karietos, manau, nepriskirsite prie gerų darbų. Su Vidiniu irgi taip nemanome, bet, deja. Pasiruošę tai padaryti. Užtruksianti diena, kita, trečia faktiškai jau nieko nereiškia.
          
 Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą.
         - Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
    
- Tai irgi Motinos Teresės iš Kalkutos pasakyta. O! neretai ją prisimenu, nors reikėtų dažniau. - Ir jau sukaupęs dėmesį į mudu su Vidiniu: - Neužmirškime, kad pusryčių laikas, o mes prie stalo.  O, beje, tai, ką išgirdau iš, pasak jūsų, šešiasdešimt septintosios Biblijos knygos, anksčiau buvau girdėjęs iš ponios Citatos. Nesinori, kad tokie dalykai būtų kažkieno privačia nuosavybe. Labai nenoriu. Manau, kad gerų knygų įtraukimas į Biblijos knygų sąrašą yra priimtinas ir dangui, ir žemei. Gal, sakau, Aukščiausias pasufleravo judviems tokią mintį.  O kad ją vadinsime \"Ypatos knyga\", tai nereiškia, kad tokių pavadinimu rodoma į mane. Neparašyta, kad iš tikrųjų esu Ypata.
Atrodė, kad pasitaikė gera proga pasiteirauti labai rūpimo dalyko. Bet reikėjo skubėti, nes ji, skuba, buvo svarbiau, negu sugebėjimas paklausti tiksliai ir aiškiai, neleidžiant dviprasmiškai suprasti klausimą.
-  O, pone! Man senokai norėjosi išreikšti jums pagarbą, kad ligi šiol atsimenate antikos laikų savo draugą Seneką.
- Liucijų Anėjų?
- Tikriausiai. Na, taip. Liucijų Anėjų. Ar Jūs tik atsimenate, ar... Nebejoju, kad mano susitikimas su Pranu įvyko jums ir Balsui padėjus. Todėl lengvai įtariu, kad sugebate susitikti su antikos laikų bičiuliu ir tai mielai darote. Ar tik jį atsimenate? Ne, ne, nesakau, kad atsiminti yra blogai. Ačiū Dievui, kad duoda žmogui tokį gebėjimą. Bet sutikime, Ypata, kad atmintimi pasireiškia visai kitokia būtis. Ji bekūnė, dvasinė, neturi tokio žavesio, kaip susitikimai, kur ir kūnas, ir žodis, ir dvasia.
Jaudinausi ir balsas pradėjo miksėti. Mintis trūkinėjo, o burnoje taip, lyg joje įmesta karšta bulvė.
- Suprantu, ko klausiate? Tai jis, Seneka taip: „Viskas, Liucilijau, yra svetima, tik laikas –mūsų“.
Ir tuomet su kąsniu burnoje pašoko Vidinis.
- Va! Va! Ką tik pasakei, jog neįrodyta, neparašyta, kad esi Ypata. Negi? Gal iš tikrųjų reikia įrodyti ir tuomet: Labas, Liucilijau!  Dabar gi tik iš tavęs vieno girdžiu, kad su Seneka esate bičiuliai nuo antikos laikų, bet va, kad Liucilijus su Seneka buvo draugai - žino visas pasaulis. O-cho, kas  būtų, jeigu pasirodytų, kad Liucilijus yra Ypata!
- Ne, ne, apie tai - ne. Liucilijus sau, Ypata sau, bet kuomet  laikas priklauso tau, tai nedora būtų nesusitikti patikimiausioje vietoje, būtent Laike, - kalbėjo Ypata, o atsigręžęs į mane, vėl: - Šiek tiek baiminausi, kad susitikimą su Pranu pavadinsi sapnu ar net kliedesiu. Gal nauja liga. Gerai, kad taip neatsitiko.
- Nei kliedesiu, nei sapnu nepavadinau. Tai būtų šventvagiška. Užtat dabar labai skauda, kai nežinai, negali suprasti, kaip atsitiko ir kodėl  atsitiko taip, kaip yra: Pranas anapus ribos ir praeityje. Sako, kad toks išliksiąs. Tiesiog kaip negelstančioje nuotraukoje atvaizdas. Esą, užkonservuotas. Aš šiapus ribos. Kasdien vis mirštantis. Tegaliu tik blausiai atsiminti jį. Jeigu ne jūsų parama, sakau, tuščia vietą būtų likusi susitikimo vietoje.
- Svarbu, kad toks susitikimas buvo.
- Įdomu. Įdomu. Labai įdomu. Aiškinkitės, kalbėkite, vyrukai. Štai kaip tikri muškietininkai atrodo. Džiaugiuosi, kad atsitiko, ko nesitikėta. Irgi mąsčiau apie kažką panašaus.
Ir tuomet jau be užuominų.
- Ponas Ypata, būkite sąžiningas ir nuoširdus, kaip to prašo motina Teresė ir pasakykite, kas mane sieja su Pranu? Ir kodėl mes palikti taip - vienas anapus nežinia kokios ribos, kitas – šiapus jos.  Kas daužė senąją  karieta taip, kad į mano rankas dėjo jos šipulius, esą, sudaužyta, o Pranui – visą karietą. Kaip mudu skyrėmės? Nesu naivuolis, kad klysčiau manydamasi, jog jums tokie dalykai nežinomi. Sakau, ne be jūsų paramos Pranas čia buvo atvykęs.
Suvokiau, kad pakankamai gerai klausiau, kas man rūpi ir kad dar plačiau praskleisti dalyko esmę, jau negaliu, nemoku.  Pasijutau iščiulptas ir atrodė, kad nieko kito negaliu veikti, tik laukti. Atsakys? Įdomu. Neatsakys? Tuomet kam bereikalingi motinų iš Kalkutos pamokslavimai?  
- Nei Pranas, nei karieta, nei žirgas Igaga Šklėrių žemės nelietė. Ir bendrai- nelietė žemės, - lėtai, tyliai, aiškiai pratarė Ypata. – Suprask! Jis jos nelietė. Visas jo buvimas vyko mūsų karietoje. Jis tik pro karietos langus galėjo pamatyti, kaip iš tikrųjų Šklėriuose yra. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti.  Bet ar reikia daugiau?
- Taip, - pakilo iš užstalės Vidinis: - Mums laikas, Pranuci. Dėkokim šeimininkui už viešnagę. - Ir Ypatai: - Daug reikia laiko ir mažai žodžių, kol kasdien matydamas Ypatą, pamatai jį tikrą. Žmogaus akys pažinimui nedaug reiškia. Mato tik paviršių. - Ir kreipdamasis į  mane: - Girdėjai, Pranuci, ką pasakė ponas Ypata: nei Pranas, nei Igaga, nei senoji karieta  Šklėrių žemės nelietė. Viešnagėjo karietoje. Ir jau nieko nuostabaus, jeigu pajausime, kad ir joje  egzistuoja Švenčiausios Trejybės būtis.
- Eilėraščio nebus?

Per daug šviesos -
Apakina akis ir negebu matyti
Kaip dienoje - žvaigždžių dangaus.
Uždek žvakutę,
Padainuosime prie jos;

Nei šaukia, nei laukia many motulė
Cik gailiai kukuoja giron giegulė

A-cha! kaip nuplaukė...
Kad ir norėtum - nepagausi!
Per vasarą lig Joninių,
Ligi paparčio žiedo.
Girdžiu, kaip skambina
Varpeliai žodžiuose
Ir nežinau:
Verkiu?
dainuoju?
giedu?
Pelėda

2008-11-24 00:01:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2008-11-24 14:12:27

sklandžiai dėstomos mintys. Man taip pat patiko Motinos Terezės toji tiesa. Turiu jos šiuos visus prisakymus, paliktus mums.

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2008-11-24 08:40:19

puiku, kaip visada ;)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2008-11-24 00:24:19

Ilgesingos pabaigos eilutės. Ko gero raktą į šį kūrinį, tik pats autorius ir teturi. Bet vis tiek buvo įdomu skaityti,